2018 m. vasario 5 d., pirmadienis

Maja Lunde "Bičių istorija"


Pasirodžius šiai knygai, daugelis skaitytojų socialiniuose tinkluose ja labai susidomėjo. Nežinau kodėl, bet didelė dalis norėjo ją perskaityti, įsigyti arba sužinoti kokia yra nuomonė žmonių, jau spėjusių tai padaryti. Tačiau atsiliepimų apie šį romaną skaityti teko mažai. Ar toks staigus ir didelis susidomėjimas knyga taip pat staiga ir išnyko?

Mane pačią ši knyga traukė dėl bičių. Man tai nepaprasti sutvėrimai - gražūs, paslaptingi ir protingi. Toks mažytis padarėlis darantis tiek daug. Jau ir anksčiau skaičiau kelias knygas susijusias su bitėmis - "Paslaptingas bičių gyvenimas", "Bitininko duktė". Be to, pieva su aviliais, malonus dūzgimas ir medus man verti kažko nepaprasto. Na, kol kas tiek apie mano simpatijas bitėms, daugiau apie pačią istoriją.

Knygoje pasakojami trijų skirtingų laikotarpių įvykiai. 1852 m., Anglija, mokslininkas Viljamas skendi neviltyje, jaunystėje taip siekta karjera senokai buvo pamiršta dėl kasdieninių rūpesčių buityje, kurių netrūko po santuokos ir gausaus būrio vaikų gimimo. Padėti išsikapstyti iš depresijos gali tik jo mintyse gimusi ir nurimti neleidžianti idėja - sukurti visiškai naujo tipo bičių avilį. Kitas laikotarpis - 2007 m., JAV, bitininkas Džordžas puoselėja ekologišką bitininkystę ir visas savo jėgas skiria ūkiui, tačiau nusistovėjusią gyvenimo tvarką sujaukia netikėtai visame žemyne pradėjusios nykti bitės. Ir paskutinė pasakotoja - Tao, gyvenanti Kinijoje, 2098 metais, pasaulyje, kuriame nebėra bičių, žmonės patys turi apdulkinti žiedus rankomis, egzistuoja badas ir grėsmė žmonijos išnykimui.

Trys skirtingi laikotarpiai, žemynai ir žmonės, bet tai nė trupučio netrukdo skaityti arba įsijausti į knygą. Pradžia gal ir buvo kiek trikdanti, bet užteko poros skyrių, kad  įsivažiuočiau. Kas man patiko šioje knygoje? Pirmiausia, žinoma, bitės. Sužinojau daug naujų faktų apie jas, ko anksčiau tikrai nežinojau. Knyga net padėjo suprasti, kokie iš tikrųjų svarbūs šie vabzdžiai mūsų ekosistemai. Ar kada susimąstėte, kas būtų, jei nebeliktų bičių? Kas apdulkintų visus augalus? Be jų išnyktų didelė dalis augmenijos. Šias tris istorijas būtent ir jungia bitės, tačiau ir atskirai šių trijų veikėjų pasakojimai yra labai įdomus ir pamokantis. Apie praradimus - artimo žmogaus ir dvasios praradimus, kuriuos būtina įveikti ir gyventi toliau. Apie šias tris istorijas nenoriu nieko daugiau išduoti, galiu pasakyti tik tiek, kad jos visos kuo toliau skaitant darosi vis įdomesnės, visiškai nesudėtinga šokinėti nuo vieno skyriaus prie kito, neužsimiršta nei vardai, nei įvykiai. Tikrai labai įdomiai ir gerai parašyta istorija, kurią rekomenduoju. Sekantys žodžiai neturėtų nuskambėti, kaip knygos minusas, tiesiog, noriu paaiškinti, kodėl įvertinimas ne 5, o 4. Knyga tikrai labai gera ir visa kita, bet nebuvo kažkokio VAU, ar tokio gilaus susimąstymo, kai užbaigiau knygą. Ši knyga nėra tai, kas sukrėtė ar palietė mane, bet nepaisant to, tai tikrai puiki knyga laiko praleidimui, kai nesinori kažko sudėtingo, bet taip pat, nesinori švaistyti laiko paikai ir neįdomiai knygai.

2018 m. sausio 28 d., sekmadienis

Lavisa Spell "Meilėje kaip kare"


Nemeluosiu, į šią knygą žiūrėjau labai skeptiškai. Nesu didelė tokių meilės romanų gerbėja. Kalbu apie tokias knygas, kuriose lengvai nuspėjamas siužetas ir jokios gilesnės minties. Vis dėl to, viešai dalinuosi savo mintimis apie knygas, todėl jaučiu atsakomybę skaityti įvairius žanrus.

Po Lavisa Spell vardu slepiasi lietuvė rašytoja, išleidusi jau antrąjį savo romaną. Šis vardas(slapyvardis) šiek tiek mane sutrikdė, nes nuo pradžių mintyse piešiau kūrinio vaizdą kokiame nors užsienio mieste, o šį vaizdą dar labiau sustiprino pagrindinių veikėjų vardai - Lilė ir Arėjas, ne tokie ir dažni Lietuvoje.

Taigi, į Atlantos įmonės vadovo kėdę sėda buvusio direktoriaus sūnus Arėjas. Jis ką tik iš karo lauko grįžęs vyras, visiškai nenorintis sėstis už tėvo įmonės vairo ir dar tokioje įmonėje, kurioje sukiojasi jauna ir labai gundanti tėvo meilužė - Lilė. Be abejonės, tarp šių dviejų žmonių užsiplieskia karas, tačiau nuo neapykantos iki meilės (ir atvirkščiai) tik vienas žingsnis.

Ši knyga buvo puiki pradžia po ilgos pertraukos vėl pradėti skaityti, kadangi kelis mėnesius buvau atsidėjusi tik mokslams ir normaliai neskaičiau. Todėl ši lengvo siužeto, greitai skaitoma knyga buvo pats tas. Knygos pradžia mane tikrai įtraukė, atrodė paslaptinga, įdomi ir daug žadanti, bet toliau skaitydama nebesijaučiau taip pat. Skaitydama vis jaučiau kažkokį "Penkiasdešimties pilkų atspalvių" šešėlį - turtingas, gyvenimo sužalotas ir daug nuoskaudų turintis vyras, kuriam sunku išsakyti savo jausmus, kuris turi didelį pavydo ir savininkiškumo jausmus. Taip pat mergina, kurios geidžia visi aplinkiniai vyrai, kuri yra protinga ir graži, turinti problemų. Ką norit sakykit, bet panašumų tikrai yra, o taip norėtųsi kažko kito, o ne to paties tik įvilkto į kitą apdarą. Ir dar vienas minusas iš mano pusės, kad knygoje buvo visko per daug, nenoriu per daug išpasakoti, bet tie, kurie skaitė ar skaitys tikrai pajus, kad per daug knygoje įvykiu, kurie šiaip turėtų būti labai reikšmingi ir užimti didesnę dalį knygos, bet šiame kūrinyje "pravaromi" vienas po kito.

Pabaigai galiu pridurti, kad tai mano asmeninė nuomonė, kad tikrai yra žmonių, kuriems knyga labai patiko. Tokia literatūra yra gera, kai norisi atsipalaiduoti, neapkrauti minčių, ypatingai, kai knygų perskaitoma labai daug, tuo tarpu aš skaitau mažiau, tad noriu, kad skaitomos knygos būtų kokybiškos. Be abejo, rekomendacijos mėgstančioms tokius romanus, kuriose yra meilės, erotikos ir būtinai gera pabaiga.

Mano įvertinimas: 2/5

Jussi Adler-Olsen "Fazanų žudikai"


Tai dar praėjusiais metais paskutinioji mano perskaityta knyga, kurios aprašymui vis neradau laiko. Ir pagaliau, kai sunkusis ir įtemptas periodas baigėsi, galiu pasidalinti savo mintimis apie šią knygą.

Antroji "Department Q" serijos knyga. Kaip ir pirmojoje detektyvas Karlas Mjorkas kartu su savo asistentu Asadu imasi naujos bylos, tačiau šioji į jų rankas patenka keistomis aplinkybėmis, o ir pati byla išaiškinta jau prieš daug metų, rastas kaltininkas ir pasodintas už grotų. Tačiau nebūtų Karlas puikus detektyvas, kad nepastebėtų, jog kažkas čia negerai ir nepabandytų surasti tikrųjų nusikaltėlių. O pasirodo, kad tikrieji nusikaltėliai labai įtakingi ir žinomi visuomenei žmonės, kurie pasinaudos bet kuo, kad tik nutildytų jiems grėsmę keliančius žmones.

Tai dar viena be galo įdomios serijos dalis, jei prisimenate, ką rašiau apie pirmąją, tai ir dabar panašiai jaučiuosi. Anksčiau tarp mano skaitomų knygų, pasitaikydavo daugiau detektyvinių romanų, bet paskutiniais metais jų vis mažiau, todėl labai džiaugiuosi, kad ta maža dalis susideda iš tokių puikių Jussi Adler-Olsen knygų. Kaip ir pirmoji, ši labai įtraukia, lengvai skaitosi ir knygos nesinori dėti į šoną. Ir vėl įdomi sugalvota byla - brolio ir sesers nužudymas, kurį tiriant išaiškėja ir daugiau kraupių nusikaltimų. Taip pat, man patiko  praeities linija, kai po truputį buvo atskleidžiami prieš daug metų nutikę įvykiai ir jo aplinkybės.

Šį kartą knygoje gal kiek per daug veikėjų ir man buvo gana sudėtinga sekti juos ir atitinkamai įsivaizduoti, kadangi skaitydama visada piešiu vaizdinius savo mintyse, taip pat norėjosi, kad tyrimas vyktų kiek sudėtingiau ir nebūtų taip paprasta, nes, atrodo, kad detektyvas visada atsiduria laiku ir vietoje.

Nepaisant to, knyga man patiko ir jau galvoju, kaip greičiau perskaityti likusias dalis. Jei ieškote gero detektyvo serijos, šią tikrai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 4/5. 

Hannah Kent "Gerieji žmonės"


Nuo knygos perskaitymo ir įrašo pasirodymo mano bloge, praėjo tikrai nemažas laiko tarpas. Šį atotrūkį nuo knygų galiu pateisinti nebent tuo, kad baigiu mokslus ir turiu įvairių darbų, o kur dar asmeninis gyvenimas. Todėl tikiu, kad vasario mėnuo leis atsipūsti ir skaityti į valias, neribojant laiko.

Aikčiojimai dėl knygos viršelio ir turinio jau sumažėjo, banga praėjo prigriebdama tikrai nemažą kiekį skaitytojų. Nieko keisto, Hannah Kent rašo nuostabiai, tai antroji jos knyga, kurią skaičiau ir tikrai su mielu noru imsiu visas kitas būsimas šios autorės knygas. O tie, kurie visgi dar neskaitė šios autorės - tikiuosi pabandys.

Kalbant apie pačią knygą. 1825-ieji, Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora susiduria su skaudžiomis netektimis - dukros ir vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau berniukas buvo sveikas ir guvus, kaip ir visi vaikai, bet dabar jis sunkiai serga ir atrodo visai nepanašus į vaiką. Slėnyje ima sklisti gandai, kad Mycholą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis. Nora nusprendžia patikėti vaiką į žolininkės Nensės rankas ir įvykiai pakrypsta ne visai gera linkme...

Ar reikia dar ką pridurti dėl knygos viršelio? Manau, kad ne, viršelis tiesiog stulbinančiai gražus. Bravo, Baltos lankos leidyklai. O knygoje papasakota istorija tikrai patraukė mano dėmesį ir nepaliko abejingos. Svarumo turi tai, kad autorė istorijų nelaužia iš piršto, taip ar labai panašiai jau yra buvę, todėl skaitymas tampa dar įdomesnis, tikroviškesnis. Juk ir filmus, paremtus tikrais faktais, žiūrėti įdomiau. Šios knygos istorija daug labiau mistiška nei prieš tai skaitytos knygos "Paskutinės apeigos", rašymo ir stiliaus panašumų knygose yra, bet tai visai skirtingos istorijos, su savais veikėjais ir jų charakteriais.

Jei trumpai, tai tikrai rekomenduoju ir nekantraudama laukiu naujų šios autorės romanų.

Mano įvertinimas: 5/5.

2017 m. spalio 2 d., pirmadienis

Paul Kalanithi "Įkvėpti tylą"


Įsigijau keturias naujas knygas, visos jos mane papirko savo gerais atsiliepimais, turiniu arba viršeliais. Ir viena iš tų keturių yra ši. Na, pirmiausia, aš pati studijuoju akušeriją, todėl knygos apie mediciną mane ir traukia, ir skaitosi kažkaip pažįstamai, suprantamai. Antra, knyga pasakoja kuo tikriausią istoriją ir tai prideda knygai gero svorio. Trečia, ši knyga labai plonytė, perskaitoma per kelias valandas, bet savyje slepianti tikrus turtus.

Knygoje autorius pasakoja apie save, šiek tiek savo vaikystę, savo studijų metus, savo pasirinkimą tapti gydytoju - neurochirurgu. Tačiau puikią karjerą stabdo diagnozė - paskutinės stadijos plaučių vėžys. Paul'as atsiduria nebe gydytojo, o paciento pusėje.

Labai patiko man ši knyga. Absoliučiai viskuo. Plona knygelė, bet puslapių nei per daug, nei per mažai, o būtent tik tiek, kiek reikia. Ir tas rašymo grožis, kurio tikrai iš chirurgo nesitikėtum, bei patys sakiniai, mintys, tokie gražūs ir gilūs, kad daug ką norėjau pasižymėti, o kitų rašytojų citatos taip taikliai parinktos. Net susimąstai, ar čia tikrai rašė gydytojas, kuris, atrodo, yra labiau teoriškai mąstantis žmogus, bet tikrai ne toks puikus filosofas ir mąstytojas. Bet tai pastebėjo ir pats autorius, studijų metais jis vis rinkosi tarp filosofinio/literatūrinio pobūdžio ir medicinos, nugalėjo noras padėti žmonėms - kuo tikriausias gydytojo pašaukimas. Neslėpsiu, graudinausi ir labai jausmingai išgyvenau Paul'o sunkųjį gyvenimo laikotarpį, o dar paskutinis jo žmonos skyrius... Tai tiesiog nuostabi knyga tiems, kurie nori pamąstyti apie gyvenimą, džiaugsmą ir mirtį, apie dalykus, kurie iš tikrųjų įprasmina gyvenimą. Perskaičius knygą lyg ir kažkas tavyje pasikeičia, bent jau kuriam laikui suvoki, kad gyvenimas yra gražus toks koks yra, paprastas, šiltas, apsuptas brangiausių žmonių.

Rekomenduoju visiems! Ir manau, medikams ši knyga būtų puikus atokvėpis ir pamąstymų šaltinis tarp mokslinės literatūros ir darbo. 

Mano įvertinimas: 5/5.

2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienis

Jussi Adler-Olsen "Moteris narve"


Taigi, Knygų slėnis labai džiaugiasi, kad pradėjo bendradarbiauti su "Obuolio" leidykla, tai didžiulis įvertinimas ir dar didesnė priežastis tobulėti, skaityti ir visas mintis sudėti į blogą. Gavau keturias knygas ir vis galvojau, kurią čia pradėjus skaityti, bet netrukau greitai apsispręsti - pasirinkau "Moteris narve", nes girdėjau tikrai labai daug puikių atsiliepimų, bet tikrai negalvojau, kad bus taip gerai.

Šiame romane išlieka tendencija, kurią pastebėjau jau ir kituose detektyvuose, kad pagrindinis veikėjas - detektyvas/policininkas dažnai turi ir savo asmeninių problemų, kurios eina šalia pagrindinės siužeto gijos. Karlas Mjorkas yra detektyvas, kuris vieno nusikaltimo metu neteko savo komandos draugų ir dėl to jis kaltina save, o ir asmeninis gyvenimas ne rožėmis klotas, bet, kaip būdinga, jis į daug ką žvelgia ironiškai, apatiškai ir tiesmukai, drąsiai išsako mintis ir nebando savęs pakeisti. Aišku, detektyve turi būti ir pagrindinis nusikaltimas, taigi prieš penkerius metus pagrobta politikė Merete Liungor. Byla tada liko neišspręsta, nes jokių siūlo galų, kuriuos reiktų ištirti neatsirado, bet Karlas pradeda dirbti naujai įkurtame "Q" skyriuje ir visiškai atsitiktinai į rankas jam pakliūva būtent ši byla. O Karlas, padedamas asistento Asado, randa, kad ne viskas tada buvo patikrinta ir išaiškinta, byla vėl pradedama nagrinėti.

Nežinau ar taip buvau pasiilgusi detektyvo, ar kas, bet šią knygą tiesiog suvalgiau. :) Pirmiausia, ji be galo įtraukianti ir tai yra būtina detektyvui ir, be abejo, pageidautina visose knygose. Vos tik pradėjus skaityti darosi įdomu, o kuo toliau tuo geriau. Antra, labai įdomi siužeto linija, kituose detektyvuose jau antrame skyriuje gali perskaityti žudiko požiūrį ar mintis, neatskleidžiant jo tapatybės, ar bent jau yra daug įtariamųjų, kuriuos skaitant knyga vis įtarinėji, o čia - nieko. Nėra, ko įtarti, bet jau gale skaitant, kai viskas aiškėja, pagauni save mąstant, kad- "Ei, aš žinojau, kad tai kažką reiškia, kad nusikaltėlis būtent šis". Trečia, labai aiškiai parašyta knyga, nebandant skaitytojo vedžioti už nosies ir suvelti viską jo galvoje, priešingai, viskas taip aiškiai ir gerai sudėliota. Na, tikrai, liaupsės šiai knygai ir autoriui.

Kaip dar galiu patvirtinti, kad man knyga tikrai labai patiko? Na, nutiko toks įvykis. Aš atlikinėju praktiką ir kiekvieną diena pirmyn-atgal važinėju tarpmiestiniu mikroautobusu. Esu iš tų žmonių, kurie jau kelios stoteles prieš išlipant yra starto pozicijoje. :D O šiandien, jau baiginėjant knygą, jau, kai įtampa aukščiausiam taške, aš ,žinoma, skaitau. Na ir ką..vos nepravažiavau savo stotelės. Tik pakeliu akis ir žiūriu kaip tolstu nuo vietos, kurioje išlipu. :D Šūktelėjau vairuotojui ir ačiū Dievui jis laiku sustojo. Išlipau su šypsena, nu nes man niekad taip nebūna. Bet "Moteris narve" taip įtraukė, kad turbūt būtų galėje nuvežti į kitą miestą, į oro uostą, įsodinti į lėktuvą ir išskraidinti į negyvenamą salą, žinokit, nebūčiau pastebėjusi. :D REKOMENDUOJU, visiems detektyvų mėgėjams, jums tikrai verta susipažinti su šiuo autoriumi!

2017 m. rugsėjo 10 d., sekmadienis

John Irving "Pasaulis pagal Garpą"


Mano įvertinimas: 3,5/5


Tai trečioji John Irving knyga, kurią skaičiau. Pirmoji buvo "Sidro namų taisyklės" , knyga man labai patiko, po to žiūrėjau ir filmą, pastatyta pagal knygos siužetą. Gaila tik, kad knygą skaičiau būdama dar paauglė, gal 14 metų, todėl ne viskas liko suprasta. Antroji - "Našlė vieneriems metams", taip pat skaityta seniai, gal prieš 6 metus, bet atmintyje vis dar išlikęs keistas, bet įtraukiantis siužetas. Panašiai ir su "Gyvenimas pagal Garpą", knygos siužetas ganėtinai keistas, tačiau pati knyga turi savyje kai ką, kas traukia ir leidžia lengvai versti puslapį po puslapio.


Knygoje Dženė Fylds dirba ligoninėje medicinos seserimi, kur daugiausiai slaugo karo sužeistus vyrus, tačiau pati visiškai nenori surišti savo gyvenimo su kokiu nors vyru. Vienintelis jos noras - turėti vaikelį, kuris būtų tik jos nuosavybė. Savo troškimą ji išpildo, pastoja nuo mirštančio kareivio, taip pasipriešindama teik savo šeimos norui, kad susirastų vyrą, tiek visuomenės normoms, kad padori moteris vaikus gimdyti turi tik susituokus. Taip gimsta pagrindinis knygos veikėjas - Garpas, kuris auga kartu su motina, dažnai nesuprasdamas jos, peikdamas už jos sprendimus ir nesuvokdamas, kad kuo toliau bandydamas nutolti, tuo labiau tampa į ją panašus. Po mokyklos baigimo Garpas su Džene išvyksta iš Amerikos ir porą metų gyvena Europeje, čia abu pradeda savo rašytojų karjeras. Dženė parašiusi vienintelę autobriografinę knygą tampa labai garsia feministe, o Garpas po truputį gyvena ir rašo, susituokia, susilaukia vaikų, patiria ir meilę, ir geismą, ir tragedijas, kurios kiekviena skirtingai paveikia jo gyvenimą.

Kaip ir minėjau, knyga velniškai keista, ne tokia, kad skaitytum ir nieko nesuprastum, bet tokia, kurią skaitai ir galvoji kokio velnio apie tai rašoma, juk tai visiškai neįdomu ar nereikalinga, atrodo knyga ištempta iki begalybės, nes viską galima papasakoti ir paprasčiau. Ir labai keista tai, kad vėliau atrodo, kad be visų tų smulkmenų nebūtų pačios knygos esmės ir stiliaus, tad lyg ir viskas tampa reikalinga. Be to, knyga skaitosi itin lengvai, čia jau Irvingo talentas, parašyti taip, kad ir storiausia knyga persiskaitytų be didelių vargų.

Ši knyga, viena iš nedaugelio, kurias galėčiau rekomenduoti ir vyriškajai giminei. Dažniausiai, skaitant ir pačias populiariausias knygas, vis dėl to, visos man jos dvelkia moteriškumu ir atrodo vyrams jos nepatiktų. O šioje ne tik vyras pagrindinis veikėjas, bet ir didžioji dalis knygos matoma per vyriškąją pusę. 
Knyga turi savotiško vulgarumo, tamsių spalvų, dėl to mėgstantiems švelnesnį siužetą knyga gali pasirodyti atstumianti. Ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko naudingo ir gero iš kūrinio negali pasisemti, nes jame daug žmogaus ydų, purvo, bet pakapsčius giliau ir ypač pabaigoje atsiskleidžia daug gražių dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį.

Ir  jei paprastai, knyga apie gyvenimą, tą sunkų, varginantį, su daug kliūčių ir išbandymų, bet tokį, kurį verta gyventi. 

M.L. Stedman "Švyturys tarp dviejų vandenynų"


Su šia knyga susiję du svarbūs įvykiai. Pirmasis, užbaigiau savo goodreads iššūkį, žinau, kad planas per metus perskaityti 20 knygų yra tikrai nedidelis, bet smagu, kad šiais metais įveikiau tiek ir dar turiu laiko porai kitų. Kitais metais užsibrėšiu daugiau. Antra, tai pirmas kartas, kai knygą skaičiau ne popieriniu variantu. Nepamenu kaip, bet atradau nemokamą programėlę telefonui "Readabook", kuri turi ir savų pliusų ir minusų, bet nutariau, kad į darbą temptis knygas sunku, o kartais atsigulus į lovą ir dar nenorint miego, labai patogu įsijungti ir paskaityti. Programėlėje yra tikrai neblogų knygų, tad, manau, ja dar tikrai naudosiuosi. O šią knygą pasirinkau, nes labai norėjau pamatyti filmą pastatytą pagal šią knygą ir dar tik šviežiai rodytą kino teatruose.

Knygoje veiksmas vyksta Australijoje, Portagezo miestelyje, ten iš karo grįžęs Tomas sutinka žavinga merginą vardu Izabelė, tačiau Tomas paskiriamas dirbti švyturio prižiūrėtoju atokioje Jano saloje. Šis išsiskyrimas nesutrukdo ir toliau augti meilei tarp dviejų žmonių.  Po kurio laiko Tomas su Izabele susituokia ir kartu įsikuria Jano saloje. Ten jie labai laimingi, sala yra jų namai ir tvirtovė, tačiau Izabelė vieną po kito patiria persileidimus ir niekaip negali išpildyti savo didžiausios svajonės -pagaliau laikyti mažą savo kūdikėlį rankose. Vieną audringą popietę, Izabelė ir Tomas išgirsta kūdikio verksmą ir pamato, jog į salos krantą atplukdyta valtis, kurioje guli suvystyta maža mergytė. Jano salos gyventojai nusprendžia, kad tai Dievo siųsta dovana ir niekam apie šį įvykį nepraneša bei mergaitę augina kaip savo. Bet ar šis sprendimas yra tinkamiausias?

Knygą galėčiau priskirti prie tų lengvai skaitomų, atsipalaidavimui skirtų knygų, tik tiek, kad ši ne saldžios meilės romanas, o genėtinai liūdna istorija, kurią skaitant džiaugsmo nelabai pasisemsi, bet tikrai išmoksi gyvenimui svarbių pamokų. Tai tikros meilės istorija, meilės tarp dviejų žmonių, tarp tėvų ir vaikų. Skaitant net pradedi galvoti ar tikrai tėvai yra tie, kurie pagimdė, o gal tie, kurie išaugino vis gi tampa tikraisiais? Na, kaip sakiau, įvairių temų apmąstymams tikrai yra.
Todėl knyga puikiai tiks, kai norisi ne kažko lėkšto, bet ir ne kažko labai sudėtingo.

Žinoma, vos spėjus perskaityti knygą, nutariau žiūrėti filmą. Ir turiu pasakyti, kad filmas tikrai labai gerai pastatytas, tikrai nenuvylė ir net papildė pačia knygą, padėjo ją geriau suprasti ir pajausti. Nemeluosiu, pabaigoje filmo verkiau upeliais.

2017 m. rugpjūčio 19 d., šeštadienis

Jurga Ivanauskaitė "Kaip užsiauginti baimę"


Mano įvertinimas: 2/5

Tai ketvirtoji rašytojos knyga, kurią perskaičiau. Ir turiu pripažinti, kad visos Jurgos Ivanauskaitės knygos mane traukia, aš jas skaitau, vienos patinka labiau, kitos mažiau. Tarp mano favoričių - "Pakalnučių metai" ir "Miegančių drugelių tvirtovė". Abi knygas labai rekomenduoju pradedant pažintį su šia nuostabia autore.

"Kaip užsiauginti baimę" - apsakymų rinkinys, su dvylika skirtingų, bet atrodo tarpusavyje kažkokiu ryšiu sumegztų, istorijų. Visose pagrindiniai veikėjai yra kankinami kažkokių baimių, nebūtinai realių, bet ir tokių, kurios egzistuoja tik žmogaus viduje. Visi apsakymai persmelkti didesnio ar mažesnio niūrumo ir baigiasi jie beveik visada blogai.

Tai trečias kartais, kai bandau imtis šios J. Ivanauskaitės knygos, visus prieš tai bandytus kartus tiesiog pradėdavau ir numesdavau, taip ir neprisijaukinusi šios knygutės (knygutės, nes ji plona ir visai mažytė). Bet, kai vėl bibliotekoje už jos užkliuvo mano žvilgsnis, nutariau, kad laikas susiimti, perskaityti ir pabaigti tai, kas pradėta.

Tai tikrai gera knyga, bet ne man. Tai visai ne mano stilius, ne tai, ką aš mėgstu, ne tai, ką aš skaitau su malonumu ir taip yra todėl, nes ši knyga kitokia. Turiu omeny tai, kad jau apskritai Jurga Ivanauskaitė nerašė plačioms publikoms, nerašė dėl to, kad būtų išleistas, kuo didesnis knygos tiražas, ji rašė tai, kas buvo artima jai, kas glūdėjo jos sieloje ir tai suranda savo skaitytojus. Ši knyga, kad ir labai žodingai parašyta, su daug įdomiai užslėptų minčių, manęs nesurado. Skaitant vis galvojau apie tai, kad tokia knyga labiau tiktų "meniškos sielos" žmonėms, ir šiuo pasakymu noriu pridurti, kas man yra toks žmogus. Man "meniškos sielos" žmogus yra toks, kuris į pasauli žiūri kitu kampu, ne kaip mes, tie, kurie esam įrėminti rutinos rėmuose ir pripratę mąstyti vienodai, bet taip pat menininkai man yra jausmų žmonės, kurie viską išjaučia daug stipriau ir kartais atrodytų iš smulkmenų susikuria didžiausias gėrybes arba blogybes. Manau, supratote, ką turiu galvoje. Taigi, ši knyga labiau tokiems žmonėms ir galiu sakyti, kad ji ir yra būtent apie tokius žmonės, nes knygoje daug kentėjimų, vidinių keistenybių ir kitokio pasaulio matymo.

Knyga tikrai ne mano mėgstamiausia, bet nesigailiu, kad skaičiau. Visiems šios knygos nerekomenduoju, bet, jei manote, kad ji jūsų stiliaus - drąsiai imkitės. O manęs lentynoje dar laukia kitos dvi autorės knygos - "Ragana ir lietus" bei "Agnijos magija".

2017 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis

Tess Gerritsen "Donoras"


Mano įvertinimas: 5/5

Apie Tess visada atsiliepiu tik gerai arba labai gerai, jos kūrybą pamilau prieš kelerius metus ir kiekvieną kartą džiaugiuosi ją skaitydama.

Knygoje medicinos rezidentė Abė Dimeteo sunkiai dirba vardan savo svajonės - tapti profesionale chirurge. Jos gabumai nelieka nepastebėti ir Abei pasiūloma įstoti į prestižinę Beisaido ligoninės širdies chirurgų transplantacijos grupę, kurios narys yra ir jos mylimasis Markas. Atrodytų viskas klostosi puikiai, bet Abė padaro lemtingą klaidą - jos valia donoro širdis atitenka ne turtingo ir įtakingo Viktoro Voso pagyvenusiai žmonai, kuriai transplantologų grupė numatė operaciją, o pacientui pagal oficialų sąrašą. Neilgai trukus iš kažkur atsiranda dar viena širdis, moteriai skubiai atliekama transplantacija ir Abė išsiaiškina, kad duomenys apie donorus yra klastojami, ligoninėje vyksta prekyba organais.

Tai pirmoji T.Gerritsen parašyta knyga ir tai tikrai šiek tiek jaučiasi. Ne visur išbaigtos mintys, daug mažiau kriminalo ir detalių žmogžudysčių aprašymų, priešingai nei Ricoli & Ailz serijoje. Tačiau čia aš radau daugiau medicininio gyvenimo, transplantacijų ir gydymo aprašymų, kas man, kaip dirbančiai ir besimokančiai medicinos srityje yra labai įdomu. Apskritai, visos šios autorės knygos man yra kažkas nepaprasto, man ji detektyvų karalienė, vienintelė sugebanti taip įtraukti ir priversti knygos nepadėti į šalį iki vėlaus vakaro. Skaitydama T.Gerritsen aš ilsiuosi nuo sudėtingos literatūros ir dienos sunkumu, todėl ir ši knyga buvo tikra atgaiva.

Jei dar niekada neskaitėte Tess Gerritsen romanų, būtų pats laikas pabandyti, garantuoju, kad gausit viską, kas reikalinga detektyvui: įtampą, kraupius įvykius ir netikėtą pabaigą.

2017 m. liepos 29 d., šeštadienis

Magda Szabo "Pasakykite Žofikai"


Mano įvertinimas: 4/5


Tikras iššūkis yra į rankas imti nežinomos autorės, niekur negirdėta knygą. Kai aplink tiek daug norimų perskaityti, sunku išklysti iš kelio ir imtis kažko nežinomo. Bet kaip gera ir naudinga tokias knygas skaityti! Jos plečia akiratį ir leidžia pažinti nežinomas temas, veikėjų gyvenimus, apie kuriuos taip lengvai nerasi jokiame tinklaraštyje. Taip nutiko ir su knyga „Pasakykite Žofikai“ , 1962 –tų metų leidimo knyga, aptrintu viršeliu ir pageltusiais puslapiais, atsirado mano rankose po to, kai ją davė ir rekomendavo perskaityti draugė. O dabar, esu labai jai už tai dėkinga.

Magda Sabo savo knygoje aprašo vienuolikmetės Žofikos gyvenimą, jos susidūrimą su mirtimi. Darbo vietoje netikėtai miršta Žofikos tėtis – gydytojas Gaboras Nad. Prieš mirtį jis spėja ištarti žodžius: „Pasakykite Žofikai...“. Todėl mergaitė bando išsiaiškinti, ką norėjo jai pasakyti tėtis. Šalia to knygoje rutuliojami ir kiti įvykiai, susiduria du skirtingi, vaikų ir suaugusiųjų, pasauliai.

Savo atsiliepimą apie knygą noriu pradėti nuo to, kad tai knyga su psichologijos prieskoniu. Asmeniškai, nemėgstu tų tikrų psichologinių knygų, kur tik sausa teorija ir faktai, man patinka, kai į tai įpinama įdomi istorija. O šioje knygoje labai įdomiai ir sklandžiai pateikiama vaiko psichologija – požiūris, reakcija į mirtį, suaugusiųjų gyvenimą. Pati knyga daugiausiai ir kalba apie vaikų auklėjimą. Žofikos mama Judita – pedagogė, visą savo karjerą praleidusi institute, kur rašė straipsnius ir knygas apie vaikų supratimą ir auklėjimą, bet pati niekaip neperprantanti savo dukters, mananti, kad jau tokių keistų vaikų kaip Žofika nėra, nesuprantanti, kokį skausmą mergaitė patiria dėl mylimo tėvo mirties. Ne tik mama, bet ir aplinkiniai visada manė, kad Žofika tiesiog labai keista mergaitė, linkusi būti nepastebima, labai tyli ir niekada nesakanti, ką galvoja. Tačiau knygos autorė įrodė, kad yra priešingai, Žofika labai daug (net per daug) mąstanti mergaitė, suprantanti ir užjaučianti, priimanti gyvenimo sunkumus. Mergaitė tiesiog mąstė kitaip nei suaugusieji ir kartais bijodavo garsiai reikšti savo mintis. Žofikai nebuvo lengva, kai mirė jos geriausias draugas ir užtarėjas – tėtis,  dėl finansinių sumetimų teko persikraustyti iš taip gerai pažįstamo ir mylimo buto, o dar suaugusieji draudžia bendrauti su geriausia drauge. Tačiau Žofika nepaprasta mergaitė, tokia mažytė, o sugebanti pasirūpinti ne tik savimi, bet ir tais suaugusiaisiais, kurie kartais būna akli ir kurti, nebemokantys į pasaulį žvelgti plačiomis, vaiko akimis.

Taip pat, labai patiko pasirinktas knygos pasakojimo būdas, išreikštos mintys, tai, kad šioje knygoje galima išvysti save ar kai kuriuos dalykus pritaikyti sau. Jau nemažai metų praėjo po knygos parašymo, tačiau jos temos, išgyvenami jausmai labai svarbūs ir šiomis dienomis.

Puiki knyga, kurią rekomenduoju tiek tėvams, tiek pedagogams, tiek žmonėms, kuriems įdomus vaiko psichologinis pasaulis. Viliuosi, kad atsiras daugiau žmonių, perskaičiusių šią knygą ir galės taip pat pasidalinti savo nuomone.