2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

Jane Austen "Puikybė ir prietarai"


Mano įvertinimas: 5/5.

Vos tik spėjau į savo instagram paskyrą įkelti nuotrauką su prierašu, kad skaitau šią knygą, pasipylė nemažai komentarų su puikiais atsiliepimais apie šį klasikos kūrinį. Tie puikūs atsiliepimai bei anksčiau girdėtos nuomonės, suteikė daug vilčių, kad knyga tikrai bus nepaprasta.

Knygoje pasakojama apie Anglijos provincijoje gyvenančią Benetų šeimą, kurioje auga penkios dukros. Mergaičių mamos svarbiausias gyvenimo tikslas - ištekinti dukras, o tėvas į viską žiūri su savotišku humoru. Į Benetų kaimynystę atsikrausto nevedęs jaunikaitis ponas Binglis, dėl to Benetų šeimoje kyla sambrūzdis - reikia ištekinti vieną savo dukterų. Ir tam puikiai tinka vyriausioji Džeinė, kuri ne tik sužavi Binglį, bet ir pati jį pamilsta. Tačiau šiai draugystei nepritaria nei Binglio seserys, nei jo geras draugas ponas Darsis. Jie mano, kad Benetai yra neturtingi ir pernelyg stačiokiški. Tačiau pagrindinį vaidmenį knygoje vaidina Elizabieta ir ponas Darsis, kurie knygos metu po truputį susipažįsta vienas su kitu.

Turiu pripažinti, kad pradžioje sunkiai sekėsi įsiskaityti į knygą, priprasti prie rašymo stiliaus, veikėjų dialogų, kurie atspindi XIX a. manieras, dėl to pradžioje truputį kankinausi. Taip pat pasirodė, kad knygoje mažai vietos buvo skiriama Elizabietos ir Darsio bendravimui ir nemažai vietos pašaliniams žmonėms. Nors, žinau, kad visi veikėjai lygi vieno reikalingi, bet aš taip norėjau daugiau skaityti apie romantišką draugystę, o ne jaunėlių seserų susižavėjimą karininkais ar pusbrolio apsilankymus. Atrodytų, jei jau radau prie ko prikibti, tai kodėl aukščiausias įvertinimas? O gi, todėl, kad po knygos perskaitymo pažiūrėjau filmą ir jis buvo tiesiog nuostabus, padedantis dar geriau suprasti knygą. Filmo pagalba Elizabietos charakteris atsiskleidė, kaip labai protingos bei žaismingos merginos, kuri mėgsta patraukti per dantį aplinkinius ar leistis į įdomias diskusijas, o Darsis (ach..gražuolis Darsis) filme pasirodė nedrąsus ir  užsidaręs, nelinkęs su bet kuo leistis į draugystes.
Visa tai, žinoma, pasakyta ir knygoje, tačiau filmo pagalba aš geriau įsivaizdavau ir supratau veikėjus. Štai dėl ko man knyga pasidarė dar patrauklesnė po filmo peržiūrėjimo. Ir šiaip manau, kad kada nors būtų puiku knygą perskaityti dar kartą, gal net originalo kalba. Ir suprasti bei išgyventi viską vėl.

Ir žinoma ši knyga yra daug kartų romantiškesnė nei visi dabartiniai meilės romanai. Rekomenduoju visoms pasaulio moterims tiek knygą, tiek filmą.

2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru"


Mano įvertinimas: 5/5

Informacija apie šią knygą vis traukė akį - skaičiau puikius atsiliepimus, kurie paskatino ir mane įsigyti šią knygą. Ir tai dar viena, puiki knyga, kuriai ne gaila nei vieno išleisto cento.

Knygoje pasakojama apie septyniolikto amžiaus Olandiją. Pagrindinė veikėja Grėtė priversta eiti dirbti kambarine, tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimyną - mamą, regą praradusi tėvą, jaunesniąją sesę ir besimokanti brolį. Grėtė gauna darbą tapytojo Vermerio namuose, kur susipažįsta su taip ja žavinčio meno pasaulio paslaptimis, o ir pati tampa jo dalimi. Knygoje pasakojamas garsiojo paveikslo "Mergina su perlo auskaru" atsiradimas (nors teko apie paveikslą skaityti internete ir ten paveikslo atsiradimas yra kiek kitoks).

Pirmiausia, reikėtų pradėti nuo to, kas labiausiai mane žavi šioje knygoje - tai būtent istorijos vieta ir laikas. Septyniolikto amžiaus Olandija..ach, net atsidūstu pagalvojus, kaip norėčiau kelioms akimirkos nusikelti į šį laikotarpį, kur klestėjo menas, moterys vaikščiojo apsivilkusios sukneles ir visa žmonių buitis buvo dar nepaliesta technologijų. Visada knygos, kurios mane nukelia į senus laikus, jau gauna ne menką pliusą. O šioje knygoje dar nukelia taip įtaigiai, kad tampa labai nesunku viską pačiam įsivaizduoti.

Antra, pati istorija nepaprastai įdomi, atskleidžianti to meto skirtingų visuomenės sluoksnių žmonių buitį, gyvenimą, bendravimą. Nuo pat pradžių skaitant, jaučiamas kažkoks virš galvų susikaupęs nerimo ir blogumo debesis, kuris vis tvenkiasi ir tvenkiasi virš Vermerio šeimos namų ir ypatingai virš Grėtės galvos. Kūrinyje tarp veikėjų susimaišęs tiek nerimas, pavydas, aistra, meilė, troškimai, apatiškumas, pagundos. Istorija pasakojama su intrigos prieskoniu, kuris atskleidžiamas tik po truputį, todėl skaitant nesinori knygos dėti į šalį.

Tiek knygos kalba, tiek pati istorija man be galo įdomi, žavinga ir turiu pripažinti, kad net pamokanti, nes parodo skirtingus žmonių charakterius, polėkius, kuriuos verta vėliau apmąstyti. Man patiko ir tai, kad knyga skaitėsi taip greitai ir lengvai, nevargino savo turiniu.

Rekomenduoju šią knygą visiems dar neskaičiusiems, o ypatingai žmonėms, kuriuos žavi menas, geros ir įdomios istorijos bei klasikos kūriniai.

P.S O aš būtinai artimiausiu metu žiūrėsiu pagal šią knygą pastatytą filmą.

2017 m. birželio 19 d., pirmadienis

Vanessa Diffenbaugh "Pakelti dangų"


Mano įvertinimas: 3,5/5

Šis skaitinys buvo visai neplanuotas, nuėjus į biblioteką, pasižvalgyti į naujai gautas knygas, neradau nieko itin trokštamo, o be to, dar namuose turėjau bibliotekos knygų, todėl nusprendžiau nieko neimti. Betgi ar taip būna mums, skaitytojai? :D Knygą pasiėmė mama, o skaitau vis dėl to aš.

Knygoje pasakojama apie jauną mama Lėtę, kuri turi du vaikus - penkiolikmetį Aleksą ir šešiametę Luną. Juos užauginti padėjo Lėtės tėvai, tačiau vieną dieną jie išvykstą į gimtąją Meksiką ir Lėtė lieka viena su vaikais, kurių beveik nepažįsta, nežino kaip su jais bendrauti ir kaip tvarkytis buityje. Todėl Lėtė turi išmokti būti mama savo vaikams, išmokti susitvarkyti ne tik su esamomis, bet ir būsimomis problemomis.

Nesitikėjau iš knygos daug, teko skaityti pirmąją autorės knygą "Gėlių kalba", kuri labiausiai sužavėjo būtent gėlių reikšmėmis (dar ir dabar galvoju, kad kurdama savo vestuvinę puokštę vadovausiuosi šia knyga), o ne pačia istorija. Todėl ir iš šios nesitikėjau kažko labai nepaprasto. Ir kartais tikrai labai gerai nieko iš knygos nesitikėti, nes tada net ir mažiausia prasmė, paslėpta tarp eilučių, tampa ypatinga ir knyga jau tampa ne bet kuo.

Nesitikėjau nieko, bet gavau tikrai labai romantiška, gyvenimiška, jausminga istoriją, kuri skaitėsi be galo lengvai ir gana įdomiai. Knygoje gvildenama ne viena rimta tema, tarp jų - tėvų ir vaikų santykiai, patyčios mokykloje, imigracijos problemos, paauglių meilė. Tad pasisemti naujų minčių tolimesniems pamąstymams tikrai yra iš ko.

Įvykių šioje knygoje su kaupu, skyrius po skyriaus vis kažkas netikėto, apie visus tuos įvykius, nepasakosiu, po to bus visai neįdomu skaityti patiems. Bet ką aš tuo noriu pasakyti? Man tų įvykių buvo per daug. Esu mėgėja, kad veiksmo mažiau, bet tada visi taškai sudėlioti į vietas, nenutrūksta niekur galai ir visi veikėjai iki galo atlieka savo funkcijas, o kai visko tiek daug, labai natūralu, kad kažkas atrodo nesutampa, kažko trūksta. Tai tikrai ne rimtos literatūros kūrinys, kuris įstrigs ilgam ar pakeis jūsų gyvenimą, labiau knyga poilsiui tarp rimtos literatūros skaitymo.

Rekomenduoju žmonėms ieškantiems lengvo siužeto romano atostogoms, kuris persiskaitytų greit ir neapkrautų savo turiniu. Taip pat ši knyga kažkuo man priminė Santa Montefiore rašymo stilių (nors vėlgi, galiu lyginti tik su viena jos knyga, kurią skaičiau), todėl jos gerbėjams rekomenduočiau pabandyti ir šią autorę, o gal taip pat patiks.

2017 m. birželio 13 d., antradienis

Hannah Kent "Paskutinės apeigos"



Mano įvertinimas: 5/5

Šios knygos norėjau labai. Pamačiusi tiek daug puikių atsiliepimų internete, nusprendžiau, kad ji tikrai turi atsidurti mano perskaitytų knygų sąraše. Ieškojau bibliotekoje - neradau, bet negalėjau nustoti galvoti apie ją. O kartą užsukus su draugu į knygyną ir jam liepus išsirinkti knygą, net nedvejodama čiupau šią ir tai buvo puikus pirkinys.

Knygos veiksmas vyksta atšiaurioje Islandijoje, 1829 metais. Religinga šiaurės slėnio šeima yra įpareigojama globoti mirties bausme nuteista Agnes Magnusdotir už jos atlikta nusikaltimą. Šeimyna nėra tuo patenkinta, bet trauktis nėra kur, tai jų pareiga. Taigi, paskutiniuosius gyvenimo mėnesius šalia Agnes yra toji šeimyna ir jos pasirinktas dvasininkas, kuris turi ją paruošti susitikimui su mirtimi (jei išvis galima tam pasiruošti). Knygoje pasakojamas ne tik dabartinis Agnes gyvenimas, aplinkinių smerkimas, mirties bausmės laukimas, bet šalia ji pasakoja ir savo ankstesnio gyvenimo istoriją, apie vaikystę, meilę ir mirtį.

Galiu tik prisidėti prie visų tų liaupsių, kurių jau teko nemažai prisiskaityti. Tai tikrai nepaprastai įdomi, tragiška ir niūri knyga, bet savyje turinti kažkokios šviesos, kurią sunku, bet įmanoma pamatyti. Pradėti noriu nuo to, kad aš dažniausiai neperku naujai išleistų knygų, nes bijau, kad prašausiu ir nusipirksiu tai, kas nepatiks, o pinigai bus išleisti veltui. Dėl tos priežasties, mano lentynoje daugiausiai klasikos kūrinių arba prieš porą metų išleistų ir daugeliui patikusių knygų. Bet galiu patikinti, kad ši knyga yra absoliučiai verta tiek sumos, tiek vietos asmeninėje knygų lentynoje. Ji įtraukianti nuo pirmų puslapių, gyva ir graži knygos kalba, įdomi tema ir net, sakyčiau, su įtampos prieskoniu, kuris neleidžia knygos padėti į šalį nei minutei. Labai lengva skaityti šį kūrinį, puslapiai verčiasi vienas po kito, todėl knyga tiesiog praryjama, nes tokia gera. :) Kiekvienas veikėjas atskirai įdomus ir išpildytas, kiekvienas su savo nuomone, savotiškais charakteriais, kurie atsiskleidžia keliaujant knygos puslapiais. Ir turbūt neįmanoma nesižavėti ar nesijaudinti dėl pagrindinės veikėjos Agnes, kuri turi gyventi su mintimi, kad greit išeis iš šio pasaulio. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo stipri ir šalta moteris, bet viduje ji trapi ir pažeidžiama.
Didžiulis pliusas ir tai, kad knyga paremta tikrais įvykiais, kuriuos autorė aprašė nagrinėdama jau parašytas su tai susijusias knygas ir straipsnius bei bendraudama su to krašto žmonėmis. O kai kuriose vietose, autorė pasitelkia ir savo pačios fantaziją ir aprašo įvykius, kurie buvo tikėtini.

Rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju, visiems, kurie dar liko neskaitę šio kūrinio! Ieškantiems gero, įdomaus, naujo romano. Mėgstantiems įtemptas, rimtas, bet ne nuobodžias knygas. O aš labai džiaugiuosi šiuo pirkiniu ir maloniu skaitymu.

2017 m. birželio 6 d., antradienis

Saira Shah "Virtuvė be pelių"


Mano įvertinimas: 2/5

Prieš imantis šios knygos skaitymo, nieko apie ją nežinojau. Teko tik matyti kelias kitų skaitytojų nuotraukas instagram programėlėje, bet nieko daugiau. Bibliotekoje radus šią knygą susidomėjau jos turiniu, o paskaičius likau jau visiškai sudominta ir žinoma ji parkeliavo kartu su kitomis knygomis į namus.

Knygos tema tikrai įdomi, bent jau man anksčiau niekur kitur neskaityta, dėl to prie skaitymo prisidėjo smalsumas ir noras žinoti kažką daugiau apie neįgalaus vaiko gimimą, tėvų susitaikymą ir psichologinius išgyvenimus. Ana ir Tobijas laiminga pora, svajojanti apie vaikelio gimimą, persikraustymą į Provansą ir tiesiog tobulą šeimos gyvenimą Prancūzijoje. Tačiau šią idilę ir svajones sugriauna Anos ir Tobijaus pirmagimė Frėja, kuri tik gimus paaiškėja yra neįgali. Šis mergytės neįgalumas labai stiprus, neišsivysčiusi dalis smegenų, dėl to mergytė nesivystys kaip normalūs vaikai, didžiąją dalį gyvenimo praleis lovoje ir turbūt dėl dažnų priepuolių, nesivystančių refleksų ilgai negyvens. Ši žinia skaudžiai paliečią poros gyvenimą, jie patys negali suprasti ar myli tą mažą, gyvenimo nuskriaustą mergytę, nes juos kausto didžiulė baimė. Nepaisant to, pora įgyvendiną savo norą išvykti iš Londono į Prancūziją, tik, deja, visai ne į Provansą, o į tikrą kalnuotą užkampį, kur ligoninė tik už dviejų valandų kelio automobiliu, į didžiulius senovinius namus, kuriems reikia remonto, o virtuvėje laksto pelės!

Turiu pripažinti, kad tai gana negatyvi knyga, ne vien tik dėl mergaitės neįgalumo, bet ir dėl pačio veikėjų mąstymo, gyvenimo su šia problema. Man atrodo natūralu, kad ir koks vaikas bebūtų mamos juos jaučia geriausiai ir myli labiausiai, juk devynis mėnesius nešiojo po savo širdimi. Buvo keista ir neskanu skaityti, kai Ana savo dukrelę priepuolio metu tiesiog palikdavo vieną, nes jai būdavo per sunku tai matyti, kaip vis galvodavo apie tai, kad geriau mergaitė išvis nebūtų gimusi ir kad geriau būtų ją atiduoti į kokius globos namus. Suprantu, tai natūralu, visokių minčių kyla, o dar tokioje situacijoje, tačiau Ana tai džiaugėsi mergyte, stebėjo kiekvieną jos naują pokytį, prisiglaudusi kartodavo, kad niekad nepaliks, tai vėl norėdavo viską mesti, palikti ją ir išeiti. Tuo tarpu, Tobijas, bijodamas per daug prisirišti prie mergytės, visiškai atsiribojo nuo bet kokios jos priežiūros ir nuo visų ūkinių darbų. Todėl knygoje daug pykčių, tarpusavio nesutarimų.

Be to, iš knygos aš tikėjausi šiek tiek ko kito. Maniau, kad ji bus labiau nukreipta į tėvų psichologiją, kaip jie tvarkysis su šia žinia, kaip prisitaikys prie kardinaliai pasikeitusio gyvenimo. Gavau ne visai tai, nes knygoje labai daug įvykių, o Frėja šalia atrodo tik kaip dar vienas nežymus, bet visiems labai skaudus reikalas. Pirmiausia Frėjos gimimas, tada persikraustymas, griūvantys naujieji namai, pelės, kurių neįmanoma išnaikinti, keista namo prižiūrėtoja Lizė, Tobijaus užimtumas, derliaus sezonas, kur dar kokie penki kiti veikėjai ir iš seno pusiau dienoraščio, pusiau receptų knygos aiškėjantis seniai mirusi namo gyventojos Rozos likimas.. Buvo per daug ir jau atrodė skaitai apie visus, bet ne apie pačią esmę.

Knyga ne iš pačių gerųjų, nesigailiu, kad skaičiau, bet nieko nebūčiau praradusi, jei būčiau ir neskaičiusi. Rekomenduoti galiu tiems, kurie mėgsta tokio tipo knygas, kuriose pagrindinės temos susijusios su skaudžiais išgyvenimais, bet pridursiu, kad stipresnius veikėju jausmus ir psichologinius išgyvenimus gausit skaitydami kokią J.Picoult.

2017 m. gegužės 21 d., sekmadienis

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV"


Mano įvertinimas: 5/5

Štai ir vienos geriausių mano skaitytų knygų sagos pabaiga. Paskutinioji, kurios puslapius norėjosi taupyti, kiekvienu žodžiu pasimėgauti dar kartą. Aš nuoširdžiai pavydžiu tiems, kurie šią Norvaišų šeimos istoriją dar tik kažkada skaitys, pavydžiu tų dar jiems nežinomų kelionių, spalvingų veikėjų charakterių. Bet aš galiu džiaugtis tuo, kad šias knygas galėsiu skaityti dar kartą ir vis tiek jomis mėgautis, nes būtent dvi pirmos dalys skaitytos po kelis kartus ir vis tokios pat geros, kaip pirmą syk.

Paskutiniojoje dalyje giminės istoriją tęsia Pranciškus Ksaveras Norvaiša iš Milkantų. Jis proanūkis Kazimiero Norvaišos, Uršulės brolio, nuo kurių ir prasideda pirmosios knygos pasakojimas. 1770 metai, Pranciškus Ksaveras jėzuitas, kunigas, matematikas ir labai išsilavinęs, šeimoje gerbimas žmogus, pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje persipina ir kitų žmonių gyvenimo vingiai.

Turiu pripažinti, kad "Silva Rerum" knygoms jaučiu didžiules simpatijas. Dar nuo pirmosios knygos, kurią skaičiau senesnio leidimo, dar minkštais viršeliais, šiek tiek jau spėjusiais gelstelėti puslapiais, įsimylėjau veikėjus, istoriją, autorės rašymo manieras, knygoje vaizduojamus laikus. Susižavėjau istorija, kuri taip skiriasi nuo lietuvių rašytojų mėgstamos melancholijos, bet tuo pačiu ir tokia lietuvišką, su lietuviškais miesteliais, miestais, lietuviška gamta, papročiais. Man, kaime užaugusiai, gamtą mylinčiai merginai, tie visi gamtos aprašymai, tie dvarai lyg koks balzamas širdžiai. Skaičiau ir gėriau į save, mėgavausi kiekviena knyga. O paskutinioji buvo ne ką prastesnė nei pirmosios, nors jau kitokia, veiksmas vyko ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, tačiau vis tiek labai įtraukianti. Knygoje man patiko viskas, tiek tas atsigręžimas į praeities kartas, tiek ta lietuviška nostalgija užklumpanti svetimuose kraštuose, tiek veikėjų aprašymai, jų išpildymas, visos knygos mintys ir autorės pamąstymai, perteikti veikėjų lūpomis ar gyvenimo įvykiais. Buvo įdomu, lengva ir gera skaityti šią knygą.

Rekomendacija turbūt keliauja pirmiausia tiems, kas skaitė ankstesnes dalis. Žinau, kad šių knygų gerbėjų yra labai daug, bet yra ir tokių, kurie nesiryžta imtis knygų būtent dėl tokio didelio jų populiarumo, tačiau tikiu, kad dar daug skaitytojų ateityje taip pat mėgausis ir perskaitę girs šias knygas, taip kaip aš.

2017 m. gegužės 4 d., ketvirtadienis

Stephen King "Švytėjimas"


Mano įvertinimas: 5/5.

Po pirmos, labai įdomios pažinties su Stephen King kūryba, užsimaniau paskaityti kažką dar. Ir šiaip jau buvo metas paskaityti ką nors mistiško, šiurpoko, kažko tokio "kingiško". :D

Siužetas: Knygoje pasakojama apie šeimą, kuri žiemai įsikelia į viešbutį "Panorama". Ten tėvas Džekas turi atlikti prižiūrėtojo pareigas, o kartu su juo atvyksta ir jo žmona Vendi bei penkerių sūnus Denis. Šeimyna didžiuliame viešbutyje lieka vieni, o prasidėjus sniego pūgoms ir visai atskirti nuo išorinio pasaulio. Ir, žinoma, tada pradeda dėtis keisčiausi dalykai, viešbutis pradeda veikti gyventojus, pirmasis tai supranta mažasis Denis, kuris turi Dievo dovaną - vizijas, kurios dar vadinamos "švytėjimu".

Mano nuomonė: Gavau absoliučiai viską, ko ir tikėjausi iš šios knygos, o siaubo dar ir su kaupu. Skaitant, kai nieko nebūdavo namuose, nugara lakstė šiurpuliukai ir atrodydavo, kad vis kažkas kažkur krebžda, vaikšto. Bet už tai Kingas man ir patinka, jis taip puikiai išpildo siaubo elementus, ko kartais net kino filmuose pasigendu. O kalbant apie filmus, užmečiau akį į garsiąją knygos ekranizaciją ir galiu patvirtinti senai žinomą tiesą, kad knygos daug geriau už filmus.

Kaip ir anksčiau mano skaitytame romane "Gyvūnėlių kapinės", taip ir čia pagrindinis dėmesys skiriamas šeimai, žiūrima į kiekvieną šeimos asmenį atskirai, sutelkiamas dėmesys į visų psichologiją. Denis nori tik, kad tėvai būtų  laimingi, niekada nesugalvotų skirtis. Vendi nori, kad pagaliau šeimoje viskas būtų kaip anksčiau, Džekas negertų ir visi laimingai  gyventų. O Džekas jausdamas kaltę už ankstesnes klaidas, nori  pasitaisyti, bet veikiamas didžiulio noro išgerti ir viešbučio atmosferos, jis nesugeba atskirti tikrovės nuo haliucinacijų. O tos haliucinacijos aprašytos labai tikroviškai ir įdomiai.

Be to, yra antra knygos dalis pavadinimu "Daktaras miegas", kurioje pasakojama mažojo berniuko Denio tolimesnio gyvenimo istorija. Tikiuosi, kad ateityje paklius ir ši knyga man į rankas.

Galiu tik pridurti, kad labai rekomenduoju šį rašytoją, jei dar neteko jo skaityti. Aš garantuotai dar skaitysiu ir skaitysiu jo išleistus kūrinius, nes tikrai verta.

2017 m. balandžio 20 d., ketvirtadienis

Muriel Barbery "Ežio elegancija"


Mano įvertinimas: 4/5.

Ši knyga lentynoje guli nuo pačios pirmosios mano aplankytos knygų mugės laikų. Tai būtų 5-6 metai atgal. Tikrai ilgas laikotarpis, tačiau, manau, kad kiekviena knyga yra perskaitoma laiku, kad ir kada perskaityta, skaitytojui ji suteikia tai, ko jis tuo metu joje ieško. Šioje knygoje sau aš radau daug.

Siužetas: Romanas pasakoja apie penkiasdešimt ketverių metų namsergę Renė. Ji dirba viename Prancūzijos turtuolių name, nors daugeliui ji atrodo, kaip tipinė namsargė, Renė iš tiesų, yra protinga, intelektuali ir besidominti literatūra, menu, muzika, moteris. Knygoje svarbus vaidmuo tenka ir Palomai - vienai iš to namo gyventojų, labai protingai dvylikametei mergaite, kuri gyvena supama turto ir visos aukštuomenės beprasmybės. Palomos tikslas - per savo tryliktąjį gimtadienį nusižudyti.

Mano nuomonė: Tai knyga - apgavikė. Pirmiausia mane apgavo viršelis ir pats knygos apipavidalinimas. Ji visai mažytė, su trumpais skyriais, todėl tikėjausi, kad knyga bus lengvai skaitoma ir didelio susikaupimo nereikalaujančio siužeto. Klydau, nes knyga tikra filosofinė bomba, kurioje didžiąją laiko dalį užima ne įvykiai, o aplinkinio pasaulio stebėjimas, mąstymas apie skirtingas visuomenes klases, žmonių elgesį, požiūrius, pačią gyvenimo prasmę. Knyga prikimšta sudėtingų terminų, kurie šiek tiek erzino, bet tuo pačiu ir suteikė knygai savotiško rimtumo. Toliau, knyga apgavo mane savo ne itin įdomia pradžia, todėl teko prie knygos pratintis pamažu, bet vėliau aš ją tiesiog prarijau ir vis laukiau kada galėsiu prisėsti ir paskaityti.
Tai tikrai puiki knyga, verčianti susimąstyti apie gyvenimo trapumą, dalykus, kuriuos reikia vertinti, kuriais reikia mėgautis. Tik dar kartą įsitikinau seniai žinoma tiesa - mažuose dalykuose slepiasi didžioji laimė. Ir šioje knygoje, dėmesys nėra sutelktas į kažkokius didelius įvykius, priešingai, knyga parodo, kad laimė tai viena, bet gerai pasirinkta draugė, tradicinis arbatos gėrimas ir naminių skanėstų ragavimas, tai nauja ir įdomi pažintis, knygos, filmai, menas, mylimas augintinis ir daug panašių dalykų. Pabaiga man buvo netikėta ir užvertusi knyga nubraukiau ašarą. Buvo gera skaityti šią knygą, pasisemti išminties ir dar kartą savyje perkratyti savo vertybių stalčiuką. Stipriai rekomenduoju, manau, kad ši knyga nedovanotinai pamiršta, bet džiaugiuosi, kad ji atgimė mano skaitiniuose. :)

2017 m. kovo 21 d., antradienis

J.K Rowling "Haris Poteris ir prakeiktas vaikas"


Mano įvertinimas: 3.5/5

Esu didelė Hario Poterio fanė. Užaugau su šitomis knygomis, dar ir dabar pamenu, kaip laukdavau paskutiniųjų dalių pasirodymo kaimelio bibliotekoje, kaip mama prašydavo bibliotekininkės, kad mums, mano broliui ir man, pirmiesiems duotų jas perskaityti. Haris Poteris man yra tradicija, nes neįsivaizduoju Kalėdų be visų filmo žiūrėjimo vėl ir vėl. Esu labai laiminga, kad dar vaikystėje spėjau įšokti į Hogvartso ekspreso traukinį ir pamilti taip puikiai sukurta magijos pasaulį. Natūralu, kad labai nustebau sužinojusi, kad po šitiek metų pasirodys nauja knyga. Negaliu pasakyti ar labai jos laukiau, bet turbūt HP gerbėjai negali jos neskaityti.

Siužetas: Haris ir jo šeima po 19 metų. Didžiausias dėmesys skiriamas Hario sūnui Albui, kuris nekaip sutaria su tėvu ir jaučiasi nesuprastas magijos pasaulyje. Kartu su Smirdžiaus sūnumi Skorpionu, jis neria į nuotykius.

Mano nuomonė: Buvo tikrai smagu ir gera grįžti į tą nepaprastą magijos pasaulį, vėl skaityti knygą apie Harį. Ir pati knygos siužeto linija man pasirodė įdomi, nes prieš imantis skaitymo kilo abejonių dėl to, kaip gi ir kokį čia blogį reikės nugalėti, kai Voldemortas jau seniausiai miręs. Bet viskas sudėliota ir Voldemorto tikrai yra. Na, bet ties šituo mano pagyrimai ir baigiasi. Vis gi, esu tokios pačios nuomonės, kokios buvau dar tik sužinojus, kad bus nauja knyga, manau, kad viskas tik dėl pinigų, puikios nišos pasipelnymui, nes gi, kad ir koks fanas esi, vis tiek pirksi ir skaitysi. Nepatiko man pjesės forma, skaičiau greit, neįsijausdama. Knygoje pagrindinis dėmesys skiriamas tarpusavio santykiams ir jausmams, o magijos pasaulis toks lyg nustumtas kažkur į šalį. Tikrai ne tas, kas buvo, toli gražu, bet turbūt ir nereikia tikėtis, kad būtų pakartotai tai, kas nepakartojama.

Rekomendacija: Rekomenduoju visiems Hario mylėtojams, kad ir nepatiks, nemanau, kad ramiai gyvensit, kol patys neperskaitysit. Ir tiems, kurie išvis nėra skaitę HP serijos, labai ją rekomenduoju. Žinau, kad mano būsimi vaikai šalia pasakų prieš miegą gaus ir dozę Hario Poterio.

2017 m. kovo 15 d., trečiadienis

Jan Moran "Vyndariai"


Mano įvertinimas: 3.5/5

Vienas malonumas dovanoti knygas, o po to ir pačiai jas perskaityti. Su "Vyndariais" lygiai tokia ir yra istorija. Susižavėjusi aprašymu, perskaičiusių žmonių nuomone, nusprendžiau, kad noriu ją padovanoti draugei ir žinoma, perskaityti pati. 

Siužetas: Knygoje persipina XXa. mamos ir dukros istorija. Prancūziško kraujo turinti Ava - puiki Kalifornijos vyndarė, viską pasiekusi savo rankomis ir sunkiu darbu išsikovojusi vietą vyndarystės pasaulyje, į kurį įsileidžiami tik vyrai. Be to, viena užauginusi dukrą - Katerina. Katerina, taip pat mylinti vyndarystės pasaulį ir mamą, tačiau turinti paslaptį - mažą dukrelę, su kurios tėvu būti negali. Knygoje viena po kitos ryškėja paslaptys, kurios arba sugriaus, arba suartins šių dvejų moterų pasaulius.

Mano nuomonė, jausmai: Knyga įtraukia jau nuo pačių pirmų puslapių, lengva, intriguojanti istorija, kurios lapus norisi versti vieną po kito. Viso romano metu išliko tas lengvumas ir smalsumas galvojant, kaip čia visas baigsis. Tai tikrų tikriausia lengvo turinio, atostogų knyga. Su tokia vienas malonumas gulėti ir kaitintis paplūdimio saulėje arba tiesiog, mano atveju, bandyti prisišaukti geresnius orus niūriomis dienomis, nes visa knyga pulsuote pulsuoja karščiu ir aistra. Atrodo taip ir norisi nusikelti į knygos puslapius, nes čia pasakojama apie Kalifornijos ir Italijos vynuogynus, vieną skaniausių vynų pasaulyje, siauras Paryžiaus gatveles, iš tolo kvepiančias kepyklėles, nepaprastus Luvrą ir Senos upę. Skaitant norisi susikrauti lagaminą ir su bilietu kišenėje aplankyti visas tas vietas, paskanauti Itališko vyno, prancūzišku kruasanų. O dar šiuose miestuose liepsnojanti meilė ir paslaptys. Gal tos visos paslaptys, bėdos ir nelaimės man buvo kiek per banalios, jei ne ta, tai kita užgriūva problema. Kartais tikrai norėjosi vartyti akis! Perskaitę, suprasite, ką turiu galvoje. Nepaisant to, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, maloniai praleidau laiką, todėl rekomenduoju ieškantiems lengvo savaitgalio romano. 

2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

Hermann Hesse "Stiklo karoliukų žaidimas"


Šią knygą skaičiau ištisus metus. Tai ilgiausiai uždelsta skaityti knyga. Vis pradėdavau - mesdavau, pradėdavau vėl ir po kurio laiko mesdavau. Kol nusprendžiau, kad gana, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Ir labai džiaugiuosi, kad užbaigiau, nes ši knyga man buvo lyg savęs išbandymas, lyg koks kopimas į kalno viršūnę, į kurią aš įkopiau ir dabar dalinuosi nuo jo matomu vaizdu.

Teko matyti, kad daugelis žmonių teigia, jog ši knyga yra skirta tik išprususiems, inteligentiškiems žmonėms, na, žodžiu, ne kiekvienam skaitytojui. Iš dalies su tuo galiu sutikti, nes pati knygos kalba išsiskiria iš kitų knygų. Ji sodri, įdomi, naudojami kitokie, retesni terminai. O ir pati istorija dvelkia giliu dvasios pasauliu, neišsemiamais žinių šaltiniais. Juk knygos pagrindinis veikėjas Jozefas Knechtas, dar mokydamasis mokykloje, yra pastebimas elito kolegijos ir į ją priimamas. Ten jis supažindinamas su kitu pasauliu, kur egzistuoja ir Stiklo karoliukų žaidimas. Knygoje matoma jo kelionė į save, jo susipažinimas su įvairiais žmonėmis, kurie formuoja jo požiūrį į aplinkinį pasaulį. Tik tas aplinkinis pasaulis apribotas Ordino sienų ir lyg dvasininkams, Ordino nariams nevalia nei gyventi pasaulietiško gyvenimo, nei kurti šeimas. Nepaisant viso to "mandro" knygos stiliaus, ji buvo lėta, knygoje nebuvo nieko staigaus, jokių impulsyvių sprendimų, jei kas ir daroma, tai viską apgalvojant, metų metus gvildenant tą mintį savyje. Todėl skaitant atrodo, kad viskas stovi vietoje. Taip pat, autorius beveik niekaip neužsimena apie aplinką už elito mokyklos, kolegijos ribų, skaitant net neaišku, kokiu laikotarpiu veiksmas vyksta, lyg ir įsivaizduoji labai senus, gal viduramžio laikus, bet visgi skaitai, kad važinėja mašinos. Tuo noriu pasakyti, kad visas dėmesys sukoncentruotas į žmogų, jo išgyvenimus, o ne į aplinką.  Pagrindinis veikėjas priminė Liudą Vasarį, abu knygų veikėjai suprato, kad jaučia trauką išoriniam pasauliui, esančiam už sienų, jaučia norą gyventi kitaip, su iššūkiais. 

Nors negaliu teigti, kad šią knygą supratau iki galo, man vis dar neaišku kokį vaidmenį knygoje vaidino Stiklo karoliukų žaidimas, ji man patiko. Ir, manau, kad kiekvienam verta ją perskaityti ir susidaryti asmeninę nuomonę.