2017 m. spalio 2 d., pirmadienis

Paul Kalanithi "Įkvėpti tylą"


Įsigijau keturias naujas knygas, visos jos mane papirko savo gerais atsiliepimais, turiniu arba viršeliais. Ir viena iš tų keturių yra ši. Na, pirmiausia, aš pati studijuoju akušeriją, todėl knygos apie mediciną mane ir traukia, ir skaitosi kažkaip pažįstamai, suprantamai. Antra, knyga pasakoja kuo tikriausią istoriją ir tai prideda knygai gero svorio. Trečia, ši knyga labai plonytė, perskaitoma per kelias valandas, bet savyje slepianti tikrus turtus.

Knygoje autorius pasakoja apie save, šiek tiek savo vaikystę, savo studijų metus, savo pasirinkimą tapti gydytoju - neurochirurgu. Tačiau puikią karjerą stabdo diagnozė - paskutinės stadijos plaučių vėžys. Paul'as atsiduria nebe gydytojo, o paciento pusėje.

Labai patiko man ši knyga. Absoliučiai viskuo. Plona knygelė, bet puslapių nei per daug, nei per mažai, o būtent tik tiek, kiek reikia. Ir tas rašymo grožis, kurio tikrai iš chirurgo nesitikėtum, bei patys sakiniai, mintys, tokie gražūs ir gilūs, kad daug ką norėjau pasižymėti, o kitų rašytojų citatos taip taikliai parinktos. Net susimąstai, ar čia tikrai rašė gydytojas, kuris, atrodo, yra labiau teoriškai mąstantis žmogus, bet tikrai ne toks puikus filosofas ir mąstytojas. Bet tai pastebėjo ir pats autorius, studijų metais jis vis rinkosi tarp filosofinio/literatūrinio pobūdžio ir medicinos, nugalėjo noras padėti žmonėms - kuo tikriausias gydytojo pašaukimas. Neslėpsiu, graudinausi ir labai jausmingai išgyvenau Paul'o sunkųjį gyvenimo laikotarpį, o dar paskutinis jo žmonos skyrius... Tai tiesiog nuostabi knyga tiems, kurie nori pamąstyti apie gyvenimą, džiaugsmą ir mirtį, apie dalykus, kurie iš tikrųjų įprasmina gyvenimą. Perskaičius knygą lyg ir kažkas tavyje pasikeičia, bent jau kuriam laikui suvoki, kad gyvenimas yra gražus toks koks yra, paprastas, šiltas, apsuptas brangiausių žmonių.

Rekomenduoju visiems! Ir manau, medikams ši knyga būtų puikus atokvėpis ir pamąstymų šaltinis tarp mokslinės literatūros ir darbo. 

Mano įvertinimas: 5/5.

2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienis

Jussi Adler-Olsen "Moteris narve"


Taigi, Knygų slėnis labai džiaugiasi, kad pradėjo bendradarbiauti su "Obuolio" leidykla, tai didžiulis įvertinimas ir dar didesnė priežastis tobulėti, skaityti ir visas mintis sudėti į blogą. Gavau keturias knygas ir vis galvojau, kurią čia pradėjus skaityti, bet netrukau greitai apsispręsti - pasirinkau "Moteris narve", nes girdėjau tikrai labai daug puikių atsiliepimų, bet tikrai negalvojau, kad bus taip gerai.

Šiame romane išlieka tendencija, kurią pastebėjau jau ir kituose detektyvuose, kad pagrindinis veikėjas - detektyvas/policininkas dažnai turi ir savo asmeninių problemų, kurios eina šalia pagrindinės siužeto gijos. Karlas Mjorkas yra detektyvas, kuris vieno nusikaltimo metu neteko savo komandos draugų ir dėl to jis kaltina save, o ir asmeninis gyvenimas ne rožėmis klotas, bet, kaip būdinga, jis į daug ką žvelgia ironiškai, apatiškai ir tiesmukai, drąsiai išsako mintis ir nebando savęs pakeisti. Aišku, detektyve turi būti ir pagrindinis nusikaltimas, taigi prieš penkerius metus pagrobta politikė Merete Liungor. Byla tada liko neišspręsta, nes jokių siūlo galų, kuriuos reiktų ištirti neatsirado, bet Karlas pradeda dirbti naujai įkurtame "Q" skyriuje ir visiškai atsitiktinai į rankas jam pakliūva būtent ši byla. O Karlas, padedamas asistento Asado, randa, kad ne viskas tada buvo patikrinta ir išaiškinta, byla vėl pradedama nagrinėti.

Nežinau ar taip buvau pasiilgusi detektyvo, ar kas, bet šią knygą tiesiog suvalgiau. :) Pirmiausia, ji be galo įtraukianti ir tai yra būtina detektyvui ir, be abejo, pageidautina visose knygose. Vos tik pradėjus skaityti darosi įdomu, o kuo toliau tuo geriau. Antra, labai įdomi siužeto linija, kituose detektyvuose jau antrame skyriuje gali perskaityti žudiko požiūrį ar mintis, neatskleidžiant jo tapatybės, ar bent jau yra daug įtariamųjų, kuriuos skaitant knyga vis įtarinėji, o čia - nieko. Nėra, ko įtarti, bet jau gale skaitant, kai viskas aiškėja, pagauni save mąstant, kad- "Ei, aš žinojau, kad tai kažką reiškia, kad nusikaltėlis būtent šis". Trečia, labai aiškiai parašyta knyga, nebandant skaitytojo vedžioti už nosies ir suvelti viską jo galvoje, priešingai, viskas taip aiškiai ir gerai sudėliota. Na, tikrai, liaupsės šiai knygai ir autoriui.

Kaip dar galiu patvirtinti, kad man knyga tikrai labai patiko? Na, nutiko toks įvykis. Aš atlikinėju praktiką ir kiekvieną diena pirmyn-atgal važinėju tarpmiestiniu mikroautobusu. Esu iš tų žmonių, kurie jau kelios stoteles prieš išlipant yra starto pozicijoje. :D O šiandien, jau baiginėjant knygą, jau, kai įtampa aukščiausiam taške, aš ,žinoma, skaitau. Na ir ką..vos nepravažiavau savo stotelės. Tik pakeliu akis ir žiūriu kaip tolstu nuo vietos, kurioje išlipu. :D Šūktelėjau vairuotojui ir ačiū Dievui jis laiku sustojo. Išlipau su šypsena, nu nes man niekad taip nebūna. Bet "Moteris narve" taip įtraukė, kad turbūt būtų galėje nuvežti į kitą miestą, į oro uostą, įsodinti į lėktuvą ir išskraidinti į negyvenamą salą, žinokit, nebūčiau pastebėjusi. :D REKOMENDUOJU, visiems detektyvų mėgėjams, jums tikrai verta susipažinti su šiuo autoriumi!

2017 m. rugsėjo 10 d., sekmadienis

John Irving "Pasaulis pagal Garpą"


Mano įvertinimas: 3,5/5


Tai trečioji John Irving knyga, kurią skaičiau. Pirmoji buvo "Sidro namų taisyklės" , knyga man labai patiko, po to žiūrėjau ir filmą, pastatyta pagal knygos siužetą. Gaila tik, kad knygą skaičiau būdama dar paauglė, gal 14 metų, todėl ne viskas liko suprasta. Antroji - "Našlė vieneriems metams", taip pat skaityta seniai, gal prieš 6 metus, bet atmintyje vis dar išlikęs keistas, bet įtraukiantis siužetas. Panašiai ir su "Gyvenimas pagal Garpą", knygos siužetas ganėtinai keistas, tačiau pati knyga turi savyje kai ką, kas traukia ir leidžia lengvai versti puslapį po puslapio.


Knygoje Dženė Fylds dirba ligoninėje medicinos seserimi, kur daugiausiai slaugo karo sužeistus vyrus, tačiau pati visiškai nenori surišti savo gyvenimo su kokiu nors vyru. Vienintelis jos noras - turėti vaikelį, kuris būtų tik jos nuosavybė. Savo troškimą ji išpildo, pastoja nuo mirštančio kareivio, taip pasipriešindama teik savo šeimos norui, kad susirastų vyrą, tiek visuomenės normoms, kad padori moteris vaikus gimdyti turi tik susituokus. Taip gimsta pagrindinis knygos veikėjas - Garpas, kuris auga kartu su motina, dažnai nesuprasdamas jos, peikdamas už jos sprendimus ir nesuvokdamas, kad kuo toliau bandydamas nutolti, tuo labiau tampa į ją panašus. Po mokyklos baigimo Garpas su Džene išvyksta iš Amerikos ir porą metų gyvena Europeje, čia abu pradeda savo rašytojų karjeras. Dženė parašiusi vienintelę autobriografinę knygą tampa labai garsia feministe, o Garpas po truputį gyvena ir rašo, susituokia, susilaukia vaikų, patiria ir meilę, ir geismą, ir tragedijas, kurios kiekviena skirtingai paveikia jo gyvenimą.

Kaip ir minėjau, knyga velniškai keista, ne tokia, kad skaitytum ir nieko nesuprastum, bet tokia, kurią skaitai ir galvoji kokio velnio apie tai rašoma, juk tai visiškai neįdomu ar nereikalinga, atrodo knyga ištempta iki begalybės, nes viską galima papasakoti ir paprasčiau. Ir labai keista tai, kad vėliau atrodo, kad be visų tų smulkmenų nebūtų pačios knygos esmės ir stiliaus, tad lyg ir viskas tampa reikalinga. Be to, knyga skaitosi itin lengvai, čia jau Irvingo talentas, parašyti taip, kad ir storiausia knyga persiskaitytų be didelių vargų.

Ši knyga, viena iš nedaugelio, kurias galėčiau rekomenduoti ir vyriškajai giminei. Dažniausiai, skaitant ir pačias populiariausias knygas, vis dėl to, visos man jos dvelkia moteriškumu ir atrodo vyrams jos nepatiktų. O šioje ne tik vyras pagrindinis veikėjas, bet ir didžioji dalis knygos matoma per vyriškąją pusę. 
Knyga turi savotiško vulgarumo, tamsių spalvų, dėl to mėgstantiems švelnesnį siužetą knyga gali pasirodyti atstumianti. Ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko naudingo ir gero iš kūrinio negali pasisemti, nes jame daug žmogaus ydų, purvo, bet pakapsčius giliau ir ypač pabaigoje atsiskleidžia daug gražių dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį.

Ir  jei paprastai, knyga apie gyvenimą, tą sunkų, varginantį, su daug kliūčių ir išbandymų, bet tokį, kurį verta gyventi. 

M.L. Stedman "Švyturys tarp dviejų vandenynų"


Su šia knyga susiję du svarbūs įvykiai. Pirmasis, užbaigiau savo goodreads iššūkį, žinau, kad planas per metus perskaityti 20 knygų yra tikrai nedidelis, bet smagu, kad šiais metais įveikiau tiek ir dar turiu laiko porai kitų. Kitais metais užsibrėšiu daugiau. Antra, tai pirmas kartas, kai knygą skaičiau ne popieriniu variantu. Nepamenu kaip, bet atradau nemokamą programėlę telefonui "Readabook", kuri turi ir savų pliusų ir minusų, bet nutariau, kad į darbą temptis knygas sunku, o kartais atsigulus į lovą ir dar nenorint miego, labai patogu įsijungti ir paskaityti. Programėlėje yra tikrai neblogų knygų, tad, manau, ja dar tikrai naudosiuosi. O šią knygą pasirinkau, nes labai norėjau pamatyti filmą pastatytą pagal šią knygą ir dar tik šviežiai rodytą kino teatruose.

Knygoje veiksmas vyksta Australijoje, Portagezo miestelyje, ten iš karo grįžęs Tomas sutinka žavinga merginą vardu Izabelė, tačiau Tomas paskiriamas dirbti švyturio prižiūrėtoju atokioje Jano saloje. Šis išsiskyrimas nesutrukdo ir toliau augti meilei tarp dviejų žmonių.  Po kurio laiko Tomas su Izabele susituokia ir kartu įsikuria Jano saloje. Ten jie labai laimingi, sala yra jų namai ir tvirtovė, tačiau Izabelė vieną po kito patiria persileidimus ir niekaip negali išpildyti savo didžiausios svajonės -pagaliau laikyti mažą savo kūdikėlį rankose. Vieną audringą popietę, Izabelė ir Tomas išgirsta kūdikio verksmą ir pamato, jog į salos krantą atplukdyta valtis, kurioje guli suvystyta maža mergytė. Jano salos gyventojai nusprendžia, kad tai Dievo siųsta dovana ir niekam apie šį įvykį nepraneša bei mergaitę augina kaip savo. Bet ar šis sprendimas yra tinkamiausias?

Knygą galėčiau priskirti prie tų lengvai skaitomų, atsipalaidavimui skirtų knygų, tik tiek, kad ši ne saldžios meilės romanas, o genėtinai liūdna istorija, kurią skaitant džiaugsmo nelabai pasisemsi, bet tikrai išmoksi gyvenimui svarbių pamokų. Tai tikros meilės istorija, meilės tarp dviejų žmonių, tarp tėvų ir vaikų. Skaitant net pradedi galvoti ar tikrai tėvai yra tie, kurie pagimdė, o gal tie, kurie išaugino vis gi tampa tikraisiais? Na, kaip sakiau, įvairių temų apmąstymams tikrai yra.
Todėl knyga puikiai tiks, kai norisi ne kažko lėkšto, bet ir ne kažko labai sudėtingo.

Žinoma, vos spėjus perskaityti knygą, nutariau žiūrėti filmą. Ir turiu pasakyti, kad filmas tikrai labai gerai pastatytas, tikrai nenuvylė ir net papildė pačia knygą, padėjo ją geriau suprasti ir pajausti. Nemeluosiu, pabaigoje filmo verkiau upeliais.

2017 m. rugpjūčio 19 d., šeštadienis

Jurga Ivanauskaitė "Kaip užsiauginti baimę"


Mano įvertinimas: 2/5

Tai ketvirtoji rašytojos knyga, kurią perskaičiau. Ir turiu pripažinti, kad visos Jurgos Ivanauskaitės knygos mane traukia, aš jas skaitau, vienos patinka labiau, kitos mažiau. Tarp mano favoričių - "Pakalnučių metai" ir "Miegančių drugelių tvirtovė". Abi knygas labai rekomenduoju pradedant pažintį su šia nuostabia autore.

"Kaip užsiauginti baimę" - apsakymų rinkinys, su dvylika skirtingų, bet atrodo tarpusavyje kažkokiu ryšiu sumegztų, istorijų. Visose pagrindiniai veikėjai yra kankinami kažkokių baimių, nebūtinai realių, bet ir tokių, kurios egzistuoja tik žmogaus viduje. Visi apsakymai persmelkti didesnio ar mažesnio niūrumo ir baigiasi jie beveik visada blogai.

Tai trečias kartais, kai bandau imtis šios J. Ivanauskaitės knygos, visus prieš tai bandytus kartus tiesiog pradėdavau ir numesdavau, taip ir neprisijaukinusi šios knygutės (knygutės, nes ji plona ir visai mažytė). Bet, kai vėl bibliotekoje už jos užkliuvo mano žvilgsnis, nutariau, kad laikas susiimti, perskaityti ir pabaigti tai, kas pradėta.

Tai tikrai gera knyga, bet ne man. Tai visai ne mano stilius, ne tai, ką aš mėgstu, ne tai, ką aš skaitau su malonumu ir taip yra todėl, nes ši knyga kitokia. Turiu omeny tai, kad jau apskritai Jurga Ivanauskaitė nerašė plačioms publikoms, nerašė dėl to, kad būtų išleistas, kuo didesnis knygos tiražas, ji rašė tai, kas buvo artima jai, kas glūdėjo jos sieloje ir tai suranda savo skaitytojus. Ši knyga, kad ir labai žodingai parašyta, su daug įdomiai užslėptų minčių, manęs nesurado. Skaitant vis galvojau apie tai, kad tokia knyga labiau tiktų "meniškos sielos" žmonėms, ir šiuo pasakymu noriu pridurti, kas man yra toks žmogus. Man "meniškos sielos" žmogus yra toks, kuris į pasauli žiūri kitu kampu, ne kaip mes, tie, kurie esam įrėminti rutinos rėmuose ir pripratę mąstyti vienodai, bet taip pat menininkai man yra jausmų žmonės, kurie viską išjaučia daug stipriau ir kartais atrodytų iš smulkmenų susikuria didžiausias gėrybes arba blogybes. Manau, supratote, ką turiu galvoje. Taigi, ši knyga labiau tokiems žmonėms ir galiu sakyti, kad ji ir yra būtent apie tokius žmonės, nes knygoje daug kentėjimų, vidinių keistenybių ir kitokio pasaulio matymo.

Knyga tikrai ne mano mėgstamiausia, bet nesigailiu, kad skaičiau. Visiems šios knygos nerekomenduoju, bet, jei manote, kad ji jūsų stiliaus - drąsiai imkitės. O manęs lentynoje dar laukia kitos dvi autorės knygos - "Ragana ir lietus" bei "Agnijos magija".

2017 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis

Tess Gerritsen "Donoras"


Mano įvertinimas: 5/5

Apie Tess visada atsiliepiu tik gerai arba labai gerai, jos kūrybą pamilau prieš kelerius metus ir kiekvieną kartą džiaugiuosi ją skaitydama.

Knygoje medicinos rezidentė Abė Dimeteo sunkiai dirba vardan savo svajonės - tapti profesionale chirurge. Jos gabumai nelieka nepastebėti ir Abei pasiūloma įstoti į prestižinę Beisaido ligoninės širdies chirurgų transplantacijos grupę, kurios narys yra ir jos mylimasis Markas. Atrodytų viskas klostosi puikiai, bet Abė padaro lemtingą klaidą - jos valia donoro širdis atitenka ne turtingo ir įtakingo Viktoro Voso pagyvenusiai žmonai, kuriai transplantologų grupė numatė operaciją, o pacientui pagal oficialų sąrašą. Neilgai trukus iš kažkur atsiranda dar viena širdis, moteriai skubiai atliekama transplantacija ir Abė išsiaiškina, kad duomenys apie donorus yra klastojami, ligoninėje vyksta prekyba organais.

Tai pirmoji T.Gerritsen parašyta knyga ir tai tikrai šiek tiek jaučiasi. Ne visur išbaigtos mintys, daug mažiau kriminalo ir detalių žmogžudysčių aprašymų, priešingai nei Ricoli & Ailz serijoje. Tačiau čia aš radau daugiau medicininio gyvenimo, transplantacijų ir gydymo aprašymų, kas man, kaip dirbančiai ir besimokančiai medicinos srityje yra labai įdomu. Apskritai, visos šios autorės knygos man yra kažkas nepaprasto, man ji detektyvų karalienė, vienintelė sugebanti taip įtraukti ir priversti knygos nepadėti į šalį iki vėlaus vakaro. Skaitydama T.Gerritsen aš ilsiuosi nuo sudėtingos literatūros ir dienos sunkumu, todėl ir ši knyga buvo tikra atgaiva.

Jei dar niekada neskaitėte Tess Gerritsen romanų, būtų pats laikas pabandyti, garantuoju, kad gausit viską, kas reikalinga detektyvui: įtampą, kraupius įvykius ir netikėtą pabaigą.

2017 m. liepos 29 d., šeštadienis

Magda Szabo "Pasakykite Žofikai"


Mano įvertinimas: 4/5


Tikras iššūkis yra į rankas imti nežinomos autorės, niekur negirdėta knygą. Kai aplink tiek daug norimų perskaityti, sunku išklysti iš kelio ir imtis kažko nežinomo. Bet kaip gera ir naudinga tokias knygas skaityti! Jos plečia akiratį ir leidžia pažinti nežinomas temas, veikėjų gyvenimus, apie kuriuos taip lengvai nerasi jokiame tinklaraštyje. Taip nutiko ir su knyga „Pasakykite Žofikai“ , 1962 –tų metų leidimo knyga, aptrintu viršeliu ir pageltusiais puslapiais, atsirado mano rankose po to, kai ją davė ir rekomendavo perskaityti draugė. O dabar, esu labai jai už tai dėkinga.

Magda Sabo savo knygoje aprašo vienuolikmetės Žofikos gyvenimą, jos susidūrimą su mirtimi. Darbo vietoje netikėtai miršta Žofikos tėtis – gydytojas Gaboras Nad. Prieš mirtį jis spėja ištarti žodžius: „Pasakykite Žofikai...“. Todėl mergaitė bando išsiaiškinti, ką norėjo jai pasakyti tėtis. Šalia to knygoje rutuliojami ir kiti įvykiai, susiduria du skirtingi, vaikų ir suaugusiųjų, pasauliai.

Savo atsiliepimą apie knygą noriu pradėti nuo to, kad tai knyga su psichologijos prieskoniu. Asmeniškai, nemėgstu tų tikrų psichologinių knygų, kur tik sausa teorija ir faktai, man patinka, kai į tai įpinama įdomi istorija. O šioje knygoje labai įdomiai ir sklandžiai pateikiama vaiko psichologija – požiūris, reakcija į mirtį, suaugusiųjų gyvenimą. Pati knyga daugiausiai ir kalba apie vaikų auklėjimą. Žofikos mama Judita – pedagogė, visą savo karjerą praleidusi institute, kur rašė straipsnius ir knygas apie vaikų supratimą ir auklėjimą, bet pati niekaip neperprantanti savo dukters, mananti, kad jau tokių keistų vaikų kaip Žofika nėra, nesuprantanti, kokį skausmą mergaitė patiria dėl mylimo tėvo mirties. Ne tik mama, bet ir aplinkiniai visada manė, kad Žofika tiesiog labai keista mergaitė, linkusi būti nepastebima, labai tyli ir niekada nesakanti, ką galvoja. Tačiau knygos autorė įrodė, kad yra priešingai, Žofika labai daug (net per daug) mąstanti mergaitė, suprantanti ir užjaučianti, priimanti gyvenimo sunkumus. Mergaitė tiesiog mąstė kitaip nei suaugusieji ir kartais bijodavo garsiai reikšti savo mintis. Žofikai nebuvo lengva, kai mirė jos geriausias draugas ir užtarėjas – tėtis,  dėl finansinių sumetimų teko persikraustyti iš taip gerai pažįstamo ir mylimo buto, o dar suaugusieji draudžia bendrauti su geriausia drauge. Tačiau Žofika nepaprasta mergaitė, tokia mažytė, o sugebanti pasirūpinti ne tik savimi, bet ir tais suaugusiaisiais, kurie kartais būna akli ir kurti, nebemokantys į pasaulį žvelgti plačiomis, vaiko akimis.

Taip pat, labai patiko pasirinktas knygos pasakojimo būdas, išreikštos mintys, tai, kad šioje knygoje galima išvysti save ar kai kuriuos dalykus pritaikyti sau. Jau nemažai metų praėjo po knygos parašymo, tačiau jos temos, išgyvenami jausmai labai svarbūs ir šiomis dienomis.

Puiki knyga, kurią rekomenduoju tiek tėvams, tiek pedagogams, tiek žmonėms, kuriems įdomus vaiko psichologinis pasaulis. Viliuosi, kad atsiras daugiau žmonių, perskaičiusių šią knygą ir galės taip pat pasidalinti savo nuomone.

2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

Jane Austen "Puikybė ir prietarai"


Mano įvertinimas: 5/5.

Vos tik spėjau į savo instagram paskyrą įkelti nuotrauką su prierašu, kad skaitau šią knygą, pasipylė nemažai komentarų su puikiais atsiliepimais apie šį klasikos kūrinį. Tie puikūs atsiliepimai bei anksčiau girdėtos nuomonės, suteikė daug vilčių, kad knyga tikrai bus nepaprasta.

Knygoje pasakojama apie Anglijos provincijoje gyvenančią Benetų šeimą, kurioje auga penkios dukros. Mergaičių mamos svarbiausias gyvenimo tikslas - ištekinti dukras, o tėvas į viską žiūri su savotišku humoru. Į Benetų kaimynystę atsikrausto nevedęs jaunikaitis ponas Binglis, dėl to Benetų šeimoje kyla sambrūzdis - reikia ištekinti vieną savo dukterų. Ir tam puikiai tinka vyriausioji Džeinė, kuri ne tik sužavi Binglį, bet ir pati jį pamilsta. Tačiau šiai draugystei nepritaria nei Binglio seserys, nei jo geras draugas ponas Darsis. Jie mano, kad Benetai yra neturtingi ir pernelyg stačiokiški. Tačiau pagrindinį vaidmenį knygoje vaidina Elizabieta ir ponas Darsis, kurie knygos metu po truputį susipažįsta vienas su kitu.

Turiu pripažinti, kad pradžioje sunkiai sekėsi įsiskaityti į knygą, priprasti prie rašymo stiliaus, veikėjų dialogų, kurie atspindi XIX a. manieras, dėl to pradžioje truputį kankinausi. Taip pat pasirodė, kad knygoje mažai vietos buvo skiriama Elizabietos ir Darsio bendravimui ir nemažai vietos pašaliniams žmonėms. Nors, žinau, kad visi veikėjai lygi vieno reikalingi, bet aš taip norėjau daugiau skaityti apie romantišką draugystę, o ne jaunėlių seserų susižavėjimą karininkais ar pusbrolio apsilankymus. Atrodytų, jei jau radau prie ko prikibti, tai kodėl aukščiausias įvertinimas? O gi, todėl, kad po knygos perskaitymo pažiūrėjau filmą ir jis buvo tiesiog nuostabus, padedantis dar geriau suprasti knygą. Filmo pagalba Elizabietos charakteris atsiskleidė, kaip labai protingos bei žaismingos merginos, kuri mėgsta patraukti per dantį aplinkinius ar leistis į įdomias diskusijas, o Darsis (ach..gražuolis Darsis) filme pasirodė nedrąsus ir  užsidaręs, nelinkęs su bet kuo leistis į draugystes.
Visa tai, žinoma, pasakyta ir knygoje, tačiau filmo pagalba aš geriau įsivaizdavau ir supratau veikėjus. Štai dėl ko man knyga pasidarė dar patrauklesnė po filmo peržiūrėjimo. Ir šiaip manau, kad kada nors būtų puiku knygą perskaityti dar kartą, gal net originalo kalba. Ir suprasti bei išgyventi viską vėl.

Ir žinoma ši knyga yra daug kartų romantiškesnė nei visi dabartiniai meilės romanai. Rekomenduoju visoms pasaulio moterims tiek knygą, tiek filmą.

2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru"


Mano įvertinimas: 5/5

Informacija apie šią knygą vis traukė akį - skaičiau puikius atsiliepimus, kurie paskatino ir mane įsigyti šią knygą. Ir tai dar viena, puiki knyga, kuriai ne gaila nei vieno išleisto cento.

Knygoje pasakojama apie septyniolikto amžiaus Olandiją. Pagrindinė veikėja Grėtė priversta eiti dirbti kambarine, tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimyną - mamą, regą praradusi tėvą, jaunesniąją sesę ir besimokanti brolį. Grėtė gauna darbą tapytojo Vermerio namuose, kur susipažįsta su taip ja žavinčio meno pasaulio paslaptimis, o ir pati tampa jo dalimi. Knygoje pasakojamas garsiojo paveikslo "Mergina su perlo auskaru" atsiradimas (nors teko apie paveikslą skaityti internete ir ten paveikslo atsiradimas yra kiek kitoks).

Pirmiausia, reikėtų pradėti nuo to, kas labiausiai mane žavi šioje knygoje - tai būtent istorijos vieta ir laikas. Septyniolikto amžiaus Olandija..ach, net atsidūstu pagalvojus, kaip norėčiau kelioms akimirkos nusikelti į šį laikotarpį, kur klestėjo menas, moterys vaikščiojo apsivilkusios sukneles ir visa žmonių buitis buvo dar nepaliesta technologijų. Visada knygos, kurios mane nukelia į senus laikus, jau gauna ne menką pliusą. O šioje knygoje dar nukelia taip įtaigiai, kad tampa labai nesunku viską pačiam įsivaizduoti.

Antra, pati istorija nepaprastai įdomi, atskleidžianti to meto skirtingų visuomenės sluoksnių žmonių buitį, gyvenimą, bendravimą. Nuo pat pradžių skaitant, jaučiamas kažkoks virš galvų susikaupęs nerimo ir blogumo debesis, kuris vis tvenkiasi ir tvenkiasi virš Vermerio šeimos namų ir ypatingai virš Grėtės galvos. Kūrinyje tarp veikėjų susimaišęs tiek nerimas, pavydas, aistra, meilė, troškimai, apatiškumas, pagundos. Istorija pasakojama su intrigos prieskoniu, kuris atskleidžiamas tik po truputį, todėl skaitant nesinori knygos dėti į šalį.

Tiek knygos kalba, tiek pati istorija man be galo įdomi, žavinga ir turiu pripažinti, kad net pamokanti, nes parodo skirtingus žmonių charakterius, polėkius, kuriuos verta vėliau apmąstyti. Man patiko ir tai, kad knyga skaitėsi taip greitai ir lengvai, nevargino savo turiniu.

Rekomenduoju šią knygą visiems dar neskaičiusiems, o ypatingai žmonėms, kuriuos žavi menas, geros ir įdomios istorijos bei klasikos kūriniai.

P.S O aš būtinai artimiausiu metu žiūrėsiu pagal šią knygą pastatytą filmą.

2017 m. birželio 19 d., pirmadienis

Vanessa Diffenbaugh "Pakelti dangų"


Mano įvertinimas: 3,5/5

Šis skaitinys buvo visai neplanuotas, nuėjus į biblioteką, pasižvalgyti į naujai gautas knygas, neradau nieko itin trokštamo, o be to, dar namuose turėjau bibliotekos knygų, todėl nusprendžiau nieko neimti. Betgi ar taip būna mums, skaitytojai? :D Knygą pasiėmė mama, o skaitau vis dėl to aš.

Knygoje pasakojama apie jauną mama Lėtę, kuri turi du vaikus - penkiolikmetį Aleksą ir šešiametę Luną. Juos užauginti padėjo Lėtės tėvai, tačiau vieną dieną jie išvykstą į gimtąją Meksiką ir Lėtė lieka viena su vaikais, kurių beveik nepažįsta, nežino kaip su jais bendrauti ir kaip tvarkytis buityje. Todėl Lėtė turi išmokti būti mama savo vaikams, išmokti susitvarkyti ne tik su esamomis, bet ir būsimomis problemomis.

Nesitikėjau iš knygos daug, teko skaityti pirmąją autorės knygą "Gėlių kalba", kuri labiausiai sužavėjo būtent gėlių reikšmėmis (dar ir dabar galvoju, kad kurdama savo vestuvinę puokštę vadovausiuosi šia knyga), o ne pačia istorija. Todėl ir iš šios nesitikėjau kažko labai nepaprasto. Ir kartais tikrai labai gerai nieko iš knygos nesitikėti, nes tada net ir mažiausia prasmė, paslėpta tarp eilučių, tampa ypatinga ir knyga jau tampa ne bet kuo.

Nesitikėjau nieko, bet gavau tikrai labai romantiška, gyvenimiška, jausminga istoriją, kuri skaitėsi be galo lengvai ir gana įdomiai. Knygoje gvildenama ne viena rimta tema, tarp jų - tėvų ir vaikų santykiai, patyčios mokykloje, imigracijos problemos, paauglių meilė. Tad pasisemti naujų minčių tolimesniems pamąstymams tikrai yra iš ko.

Įvykių šioje knygoje su kaupu, skyrius po skyriaus vis kažkas netikėto, apie visus tuos įvykius, nepasakosiu, po to bus visai neįdomu skaityti patiems. Bet ką aš tuo noriu pasakyti? Man tų įvykių buvo per daug. Esu mėgėja, kad veiksmo mažiau, bet tada visi taškai sudėlioti į vietas, nenutrūksta niekur galai ir visi veikėjai iki galo atlieka savo funkcijas, o kai visko tiek daug, labai natūralu, kad kažkas atrodo nesutampa, kažko trūksta. Tai tikrai ne rimtos literatūros kūrinys, kuris įstrigs ilgam ar pakeis jūsų gyvenimą, labiau knyga poilsiui tarp rimtos literatūros skaitymo.

Rekomenduoju žmonėms ieškantiems lengvo siužeto romano atostogoms, kuris persiskaitytų greit ir neapkrautų savo turiniu. Taip pat ši knyga kažkuo man priminė Santa Montefiore rašymo stilių (nors vėlgi, galiu lyginti tik su viena jos knyga, kurią skaičiau), todėl jos gerbėjams rekomenduočiau pabandyti ir šią autorę, o gal taip pat patiks.

2017 m. birželio 13 d., antradienis

Hannah Kent "Paskutinės apeigos"



Mano įvertinimas: 5/5

Šios knygos norėjau labai. Pamačiusi tiek daug puikių atsiliepimų internete, nusprendžiau, kad ji tikrai turi atsidurti mano perskaitytų knygų sąraše. Ieškojau bibliotekoje - neradau, bet negalėjau nustoti galvoti apie ją. O kartą užsukus su draugu į knygyną ir jam liepus išsirinkti knygą, net nedvejodama čiupau šią ir tai buvo puikus pirkinys.

Knygos veiksmas vyksta atšiaurioje Islandijoje, 1829 metais. Religinga šiaurės slėnio šeima yra įpareigojama globoti mirties bausme nuteista Agnes Magnusdotir už jos atlikta nusikaltimą. Šeimyna nėra tuo patenkinta, bet trauktis nėra kur, tai jų pareiga. Taigi, paskutiniuosius gyvenimo mėnesius šalia Agnes yra toji šeimyna ir jos pasirinktas dvasininkas, kuris turi ją paruošti susitikimui su mirtimi (jei išvis galima tam pasiruošti). Knygoje pasakojamas ne tik dabartinis Agnes gyvenimas, aplinkinių smerkimas, mirties bausmės laukimas, bet šalia ji pasakoja ir savo ankstesnio gyvenimo istoriją, apie vaikystę, meilę ir mirtį.

Galiu tik prisidėti prie visų tų liaupsių, kurių jau teko nemažai prisiskaityti. Tai tikrai nepaprastai įdomi, tragiška ir niūri knyga, bet savyje turinti kažkokios šviesos, kurią sunku, bet įmanoma pamatyti. Pradėti noriu nuo to, kad aš dažniausiai neperku naujai išleistų knygų, nes bijau, kad prašausiu ir nusipirksiu tai, kas nepatiks, o pinigai bus išleisti veltui. Dėl tos priežasties, mano lentynoje daugiausiai klasikos kūrinių arba prieš porą metų išleistų ir daugeliui patikusių knygų. Bet galiu patikinti, kad ši knyga yra absoliučiai verta tiek sumos, tiek vietos asmeninėje knygų lentynoje. Ji įtraukianti nuo pirmų puslapių, gyva ir graži knygos kalba, įdomi tema ir net, sakyčiau, su įtampos prieskoniu, kuris neleidžia knygos padėti į šalį nei minutei. Labai lengva skaityti šį kūrinį, puslapiai verčiasi vienas po kito, todėl knyga tiesiog praryjama, nes tokia gera. :) Kiekvienas veikėjas atskirai įdomus ir išpildytas, kiekvienas su savo nuomone, savotiškais charakteriais, kurie atsiskleidžia keliaujant knygos puslapiais. Ir turbūt neįmanoma nesižavėti ar nesijaudinti dėl pagrindinės veikėjos Agnes, kuri turi gyventi su mintimi, kad greit išeis iš šio pasaulio. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo stipri ir šalta moteris, bet viduje ji trapi ir pažeidžiama.
Didžiulis pliusas ir tai, kad knyga paremta tikrais įvykiais, kuriuos autorė aprašė nagrinėdama jau parašytas su tai susijusias knygas ir straipsnius bei bendraudama su to krašto žmonėmis. O kai kuriose vietose, autorė pasitelkia ir savo pačios fantaziją ir aprašo įvykius, kurie buvo tikėtini.

Rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju, visiems, kurie dar liko neskaitę šio kūrinio! Ieškantiems gero, įdomaus, naujo romano. Mėgstantiems įtemptas, rimtas, bet ne nuobodžias knygas. O aš labai džiaugiuosi šiuo pirkiniu ir maloniu skaitymu.