Viskas viename!

Artėja metų pabaiga, tad daugeliui aišku, kad knygų skaitytojai peržvelgia savo skaitymo metus, įvertina geriausias knygas ir truputį papeikia neįtikusias. :) Šiandien ir aš darysiu būtent tai. Tačiau tai dar ne viskas. Su 2013 metų pabaigą atėjo ir Knygų slėnio pirmasis gimtadienis! Taip jau išėjo, kad sukūriau blogą paskutinę metų dieną. Labai labai labai džiaugiuosi savo mažyliu tinklaraščiu. :)

Daug laimės suteikia ne tik skaitymas, bet ir dalinimasis savo mintimis su kitais. Esu labai laiminga, kai matau, jog Knygų slėnį aplanko vis daugiau žmonių, man tai pats geriausias įvertinimas. Atsiprašau, kad neperskaitau daugiau knygų, taip kaip tai padaro kiti skaitytojai. Galiu pasigirti tik kuklia 31 knyga, bet visgi tai šis tas. :)

Ačiū ačiū ačiū!

O dabar 2013 m. knygų apžvalga :)

• Iš viso perskaičiau 31 knygą. Įveikiau 2013 metų knygų iššūkį ir goodreads.com reading challenge. 
• Sudėjus gavosi 8720 puslapiai.  
• Metų knyga: jos yra net dvi - O.Wilde "Doriano Grėjaus portretas" ir A.Roy "Mažmožių Dievas"
• Knygos taip pat vertos dėmesio: E.Shafak "Keturiasdešimt meilės taisyklių"; T.Gerritsen "Kaulų sodas","Chirurgas", "Dvynės"; L.Kepler "Hipnotizuotojas"; L.Licalzi "Ko tu iš manęs tikiesi?"; L.S.Černiauskaitė "Benedikto slenksčiai"
• Metų detektyvas: T.Gerritsen "Chirurgas"
• Metų atradimas: Tess Gerritsen ir jos detektyviniai romanai.
• Metų nusivylimai: E.Hemingway "Fiesta" ir G.Radvilavičiūtė "Šiąnakt miegosiu prie sienos". 

Labai tikiuosi, kad 2014 metais įveiksiu daugiau knygų, nors ant nosies ir abitūros egzaminai bei naujo gyvenimo kitur pradžia. Taip pat tikiuosi, jog įveiksiu knygų iššūkį ir kitais metais. Gausiu daug daug knygų dovanų, nuo artimųjų arba pati nusipirksiu. Ir dar...  kiek jau perskaičiau knygų per gyvenimą neradau TOS vienintelės. Tos gyvenimo knygos, kuria norėčiau skaityti vėl ir vėl, galėčiau visiems rekomenduoti ir ji visada būtų mano mintyse. Nežinau ar išvis yra įmanoma rasti tokią knygą. Gal čia tik mano fantazijų vaisius? Kaip manote jūs? :) Gal rasiu ją ateinančiais metais?

Ačiū visiems blogeriams, kurie palaiko ir skaito mano puslapį. Jūsų įrašai man teikia daug naudos. Ne tik tobulinu rašymo įgūdžius, bet ir randu knygų, kurias įtraukiu į savo norimų perskaityti sąrašą. :)

Užteks tų mano nerišlių sakinių. :D Pakelsiu šįvakar šampano taurę už nuostabius 2013 metus ir už dar geresnius ateinančius 2014! Gražių jums akimirkų su knyga rankose!

Romualdas Granauskas "Šventųjų gyvenimai"

 "Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdomės jį, kaip bitės siuva korį: po trupinį, bet kasdien, po nedaug, bet nuolatos. Kad būtų kur dėti savo jausmų, minčių, vėliau - prisiminimų medų. Kitaip nebūna, kitaip niekam nebuvo."

~62 psl.

Romualdas Granauskas yra vienas iš tų rašytojų, kurie yra artimi širdžiai. Gal taip yra todėl, kad jo gimtinė vos už keliasdešimt kilometrų nuo manosios. Gal todėl, kad jis žemaitis, o gal todėl, nes yra paprastas, linksmas žmogus ir puikus rašytojas. Prieš tai skaičiau tik jo apysaką "Gyvenimas po klevu", tačiau spėjau pajusti jam pagarbą ir begalinį susižavėjimą jo kūryba.

Ilgai skaičiau šią knygą, bet ne todėl, kad ji būtų man nepatikusi. Paprasčiausiai knygą sudarytą iš novelių, kurios turi ir pliusų ir minusų. Jos greit skaitosi, bet dažnai, bent jau man, būna taip, kad perskaičius keletą padedi į šoną ir pamiršti, kad pradėjai skaityti. Pati knyga žavi savo paprastumu ir nuoširdumu. Kitko ir negalėjau tikėtis iš Granausko. Gal tik sunku buvo įsivaizduoti knygos įvykius, veikėjų nuotaikas, nes aprašomi laikai, kai dar net nebuvau gimusi ir sunkiai įsivaizduoju tuos laikus, kai buvo Tarybinė Lietuva.
Bet labai džiaugiuosi, kad turiu šią knygą savo asmeninėje mini bibliotekėlėje, ji tokia artima ir taip primena mano pačios šaknis, gimtinę - mažą Žemaitijos kaimelį.


Puslapių skaičius: 136.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013 m.
Iš kur gavau? Pirkau knygų mugėje.
Mano įvertinimas: 4/5

Erich Maria Remarque "Vakarų fronte nieko naujo"

Pagaliau galiu lengviau atsipūsti. Visi metų iššūkiai įveikti! Labai dėl to džiaugiuosi. :)

O dabar apie knygą... Šią knygą perskaityti nusprendžiau atsitiktinai, kai radau ją tarp senų knygų. Iškart supratau, kad ji priklauso tėčiui, nes jis tarnavo armijoje, tačiau jokio karo jam išgyventi neteko ir jo patirties nepalyginsi su tomis baisybėmis, kurios aprašomos knygoje. 

Taigi, knyga apie Pirmąjį Pasaulinį karą ir dar jaunus aštuoniolikmečius, devyniolikmečius vaikinus, kurie iš mokyklos suolo pateko tiesiai į priešakines fronto linijas. Sunku net įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė tie jauni žmones, matydami kaip miršta jų klasės draugai, kaip lengvai jų gretose sėlina mirtis. Skaudžiausia buvo skaityti tai, kad visi jaunuoliai suvokė, kad jie karo nenori, jiems jo nereikia, ne tik jie, daugelis kitų karių net ir priešininkų kariai suvokė, kad jie nenori kariauti, nenori žudyti ir žūti tame kare. Šis karas reikalingas tik aukštuose postuose sėdintiems žmonėms, kurie net neįsivaizduoja nė dalelės to nepakeliamo siaubo. Skaudu skaityti, kaip kariai turi badauti ir maitintis prastu maistu. Net palankios sąlygos jiems nebuvo sukurtos. Pykau, labai pykau skaitydama. Man nesuvokiama, kaip taip galima elgtis su žmonėmis. Aišku, man labai sunku suvokti visą tą karo baisumą, nes nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi, bet šiek tiek suvokiu, kaip sunku turi būti gyventi žinant, kad niekada negalėsi atsitiesti ir kad tave visą gyvenimą persekios tie kraupūs praeities šešėliai... Knyga liūdna ir slegianti, tačiau verčianti mąstyti. Ji parodo kaip mes nemokame įvertinti to ką turime. Ji byloja, kad reikia mokėti džiaugtis gyvenimu, nes laisvas pasirinkimas, patogus gyvenimas ir galimybės yra didžiulė Dievo dovana.

Puslapių skaičius: 182.

Leidykla: Šviesa, 1989 m.

Mano įvertinimas: 4/5

Kalėdos!

Radau laisvą minutę ir nusprendžiau ją skirti savo blogui ir jums! Noriu visus visus pasveikinti su atėjusiomis šventėmis. Tikiuosi, kad Kalėdų senelis po eglute paliko daug knygų. :) aš labai noriu pasidžiaugti savosiomis. Kadangi pati dar negaliu leisti sau pirkti daug knygų, tai kai gaunu jų dovanų būnu labai labai laiminga! Ačiū tiems Kalėdų seneliams, kurie padare mano šventes nuostabias! :* O jums skaitytojai, linkiu gerų akimirkų, susitaikymo, santarvės prieš naujus metus. Tikiuosi, kad dar parašysiu paskutinį metų įrašą, bet, jeigu kas nutiks žinokit, kad linkiu jums nepaprastai geros metų pradžios! Ir nepamirškit knygų! :)))

Oscar Wilde "Doriano Grėjaus portretas"

Priešpaskutinė iššūkio knyga, kuri susiskaitė labai greit!

Manau, kad daugelis yra šią knygą skaitę arba tikrai matę pagal knygą pastatytą filmą. Aš pirmiausia pamačiau filmą ir tai buvo prieš kokius tris metus. Filmas man, iš ties, labai patiko, jo vaizdiniai taip ir neišsitrynė iš mano atminties, todėl sužinojusi, kad yra knyga labai troškau ją perskaityti. Ir šių metų iššūkis man padėjo tai įgyvendinti.

Knyga yra apie nuostabaus grožio vaikiną, Dorianą Grėjų, kuris buvo tyras ir nepažįstantis pasaulio ydų. Taip buvo iki tol kol jis nesutiko Henrio. Šis vaikiną apžavėjo ir pavertė jį lyg savo mokinių. Jis Dorianui piršo savo idėjas ir mintis, taip paversdamas ji žmogumi trokštančio patirti visus įmanomus pasaulio jausmus, bet tuo pačiu ir nesenti, visada išlikti jaunam. Jis to pasiekia. Kažkokiu mistiniu būdų jo siela atsiduria jo žavingame portrete, kuris sensta, o pats Dorianas išlieka toks pat jaunas. Istorija šiek tiek keistoka ir galima būtų pradėti raukytis, nes juk sielos perkelti į daiktą neįmanoma! Bet tai visiškai nesvarbu. Būtent tai ir yra knygos esmė, ji parodo, koks žmogus gali būti, kaip jis gali nužmogėti ir ką gali paaukoti dėl tokio dalyko kaip grožis. Turbūt nesuklysiu manydama, kad būtent taip yra ir dabar, nors knyga atspindi XIX a. įvykius, bet jie aktualus ir šiandien. Taip manau, nes daugelis nori būti gražiais, jaunais, žavinčiais, nes mano, kad tik tai gali suteikti laimės, populiarumo. Daugeliui iš mūsų trūksta paprasčiausio saikingumo. Niekas nedraudžia būti gražiam ar norėti tokiam išlikti, bet, kai dėl to yra prarandamas žmogiškumas ir bet koks sveikas protas, tada tikrai jau nebėra gerai. Pati knyga yra žavinti savo įdomia, paslaptinga istorija, žodingumu, rašymo stiliumi. Tikrai giriu O.Wilde už tai, kad ne pilną savaitę gyvenau kitokiame pasaulyje. Nors knyga ir kalba apie žmogaus blogąsias puses, pilnas ydų, kurias turbūt turime kiekvienas, tik slepiame giliai savyje, man knyga patiko. Ji įtraukė, sužavėjo, pamokė ir dar karta įrodė, kad klasika yra klasika. O klasiką aš dievinu!

Puslapių skaičius: 336.
Leidykla: Alma littera, 2006 m.
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos.
Mano įvertinimas: 5/5.

Undinė Radzevičiūtė "Baden Badeno nebus"

Minėjau, kad nebebandysiu įveikti knygų iššūkio, tačiau lietuvių kalbos mokytoja (kuri taip pat rašo blogą apie knygas - http://manominteles.blogas.lt/) paragino nenuleisti rankų ir pabandyti perskaityti likusias tris knygas. :) Ačiū, mokytoja! :)

Taigi, knyga labai plonutė, mažutė, tad ir pasakoti nėra daug ko. Ji sudaryta iš daugelio trumpučių istorijų, todėl skaitosi labai greit. Beeet esminis dalykas, kodėl man nepaliko didelio įspūdžio ši knyga, todėl, nes jai reikia laiko. Manau, kad po kiekvienos istorijos vertėtų padaryti bent trumputę pertraukėlę, kad viskas susigulėtų galvoje. Kadangi aš skubėjau perskaityti, tai perskaičiau ir palikau, daugiau neįsigilinusi. Taip pat knyga šiek tiek keistoka ir man sunkiai perprantama. Po kai kurių istorijų taip ir likdavau nesupratusi, ką visgi tuo norėjo autorė pasakyti. Tačiau vienareikšmiškai galiu teigti, kad skaityti buvo įdomu. Tiesiog, tas keistas jausmas, kai skaitai ir galvoji, kad parašyta gražiai, suktai, įdomiai. Gal ne visiškai mano tipo knyga, bet visko po truputi reikia paskaitinėti. :)

Puslapių skaičius: 126.
Leidykla: Baltos lankos, 2011 m.
Mano įvertinimas: 3/5

Laura Sintija Černiauskaitė "Benedikto slenksčiai"

9-oji knygų iššūkio knyga. Gaila, bet širdis jaučia, jog neįveiksiu savo iššūkio. Kvailai pasielgiau, kai nusprendžiau daugumą knygų pasilikti metų pabaigai. Tačiau labai tikiuosi, kad ateinančiais metais aš pažadą ištesėsiu ir dalyvausiu iššūkyje toliau. Nes tai velniškai nuostabiai nepaprastas dalykėlis knygų mylėtojams! :)

"Benedikto slenksčiai" mane traukė, nes norėjau paskaityti ką čia rašo lietuvė, o dar apie jauną žmogų,  išgyvenanti sunkumus. Juk ir man tai aktualu. Tokių minčių vedina įtraukiau knygą į privalomų perskaityti sąrašą. Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad nesigailiu. Autorė tikrai moka rašyti, aiškiai ir labai gražiai dėstyti mintis. Rašyti apie tai kas aktualu ir šiandien, nors veiksmas vyksta ne šiomis dienomis, o kokius 10 metų atgal, jau yra talentas. Taip pat knygoje gvildenama daug temų, tokių kaip: motinos ir sūnaus santykių tema (mažąjį Benutį mama paliko visai vaiką, bet jis visą gyvenimą troško jos buvimo šalia, jos padrąsinančio, patariančio ir besididžiuojančio žvilgsnio); tėvo ir sūnaus santykių tema (Benediktą motina paliko tėvui, kuris gyveno skurdų viengungišką gyvenimą ir su vaikais nemokėjo elgtis. Tačiau tai nesutrukdė jam tapti nuoširdžiu, pasiaukojančiu tėvu, kuris Benediktui kėlė didžiulę meilę ir dėkingumą). Tai pat išskirčiau vyro ir moters temą (Benedikto santykiai su Vega, Svieta); jauno žmogaus akivaizdos su mirtimi tema (Benedikto draugo mirtis, dėl kurios jis ilgai kaltino save), gamtos ir žmogaus santykio temą (Vėdrynų kaimas - Benedikto vaikystės namai, kuriuose gyveno su tėčiu). Taip ir keliauji skaitydamas šią knygą, po žingsnelį, po slenksčiuką. Juk ir mes savuosius gyvenimus galime suskirstyti į slenksčius, gyvenimo etapus, kuriuose įvyko tam tikri reikšmingi įvykiai. Knygą tikrai rekomenduoju ir ne tik jaunam žmogui. :) O pati dar norėčiau pabendrauti su šios autorės kūryba, todėl svajoju, kad man kur nors panosėj pasimaišys "Kvėpavimas į marmurą".


Leidimas: Alma littera, 2009 m.
Puslapių skaičius: 224
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos
Mano įvertinimas: 5/5

Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Štai dar viena mano perskaityta knyga. Žinau, kad jų labai mažai ir skaitau vėžlio greičiu, bet tiek visko nutinka ir tiek visokių reikalų atsirandą, kad paskaityti spėju tik prieš eidama miegoti. Tikiuosi, kad išauš tokia diena, kai skaitysiu iki soties. :)

Pirmiausia, turbūt reikia pasakyti, kad knyga su Dievu nesusijusi. Beveik visiškai. Todėl tie žmonės, kurie neėmė skaityti šios knygos vien tik todėl, nes galvojo, jog bus gvildenama religijos tema - klydo. Religijos nėra, tačiau yra kai kas kito. Taigi, Alanas Grinmoras yra visiškai nusivylęs gyvenimu. Vaikystėje neturėjo tėvo, o paskui iš jo gyvenimo dingo ir patėvis. Motina visada spaudė jį ir reikalavo iš jo kuo daugiau, o paskui iškeliavo iš šio pasaulio, palikdama Alaną vieną. Taip pat darbas neatrodė patrauklus ir jo gyvenimo meilė jį paliko, netarusi nė žodžio. Iš ties, situacija nepavydėtina. Todėl net gi suprantama, kodėl Alanas nebematė pagrindo likti šiame pasaulyje. Jis nusprendė nusižudyti nušokdamas nuo Eifelio bokšto. Tačiau jis to nepadarė, jį sustabdė vyriškis, kuris pažadėjo pakeisti jo gyvenimą. Atrodo, istorija lyg iš fantastikos srities, nes taip gi nebūna. Tačiau, kai pabaigoje viskas išaiškėja, viskas tampa suprantama.
Man asmeniškai ši knyga paliko gerą įspūdį. todėl, nes ji tikrai moko gyventi! Atrodo, rašoma apie elementarius dalykus, bet šiaip gyvendamas apie tai net nesusimastai. Radau daug patarimų, kurie tiko būtent man  ir tai buvo šaunu. Manau, kiekvienas skaitytojas ras šioje knygoje tai, ką galės pritaikyti sau. Džiaugiuosi ir tuo, kad knyga parašyta suprantamai, nėra jokių suktų frazių, kurios glumina. Vienintelis dalykas, dėl kurio mintyse pyktelėjau  - tai pabaiga. Jau tokia atrodo skubota ir šiek tiek banali, nors visi galai ir suvesti, viskas išaiškinta, vis tiek pritrūko tu kelių potepių. Bet tai tik vienas minusas.
Taigi, knyga įkvepianti keistis vidumi ir padedanti ieškoti savęs. :)

Originalus pavadinimas: Dieu voyage toujour incognito. Paris, 2010 m.
Leidimas Lietuvoje: Alma littera, 2013 m.
Puslapių skaičius: 360.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Mano įvertinimas: 5-/5

Deborah Heiligman "Čarlzas ir Ema"

Sveikinuosi su jumis ir pristatau 8-ąją iššūkio knygą. :)

Knygos imtis paskatino tai, kad apie Čarlzą Darviną žinojau labai labai mažai. Turbūt kaip ir daugelis žinojau tik apie jo mokslinius siekius ir laimėjimus, tad  ši knyga viliojo sužinoti daugiau. O dar, kai žadama buvo nepaprasta meilės istorija! Juk meilė visada yra gerai. :)

Jei žinotum, kaip aš tave branginu ir kokia neapsakoma

palaima turėti žmogų, kuriuo visada galima pasikliauti,

visuomet tokį pat, visuomet pasiruošusi guosti, užjausti 

ir geriausiai patarti. Telaimina tave Dievas,

brangioji, tu per gera man.

Čarlzas Emai, 1859 m.

Džiaugiuosi, kad knygos autorė nepabijojo imtis būtent šios temos, nes visgi tai pirmoji tokio pobūdžio knyga apie Č.Darvino asmeninį gyvenimą. Šypsojausi skaitydama autorės padėką knygos pabaigoje. Miela skaityti, kad ją pačią parašyti šią meilės istoriją paskatino mylimas vyras. Meilė tiek daug gali!

Na, o dabar vertėtų grįžti prie pačios knygos. Čarlzas ilgai galvoja ar vesti ar nevesti, nes šis dalykas turi ir pliusų ir minusų. Gali nukentėti jo mokslinė veikla, nes jis nebeturės tiek laisvo laiko, tačiau moters šiluma, meilė ir krykštaujantys vaikai gyvenimą gali padaryti nepaprastai gražiu. Viską nuodugniai apsvarstęs Čarlzas nusprendžia vesti. Ir greitai randa ir tinkama kandidatę - savo pusseserę Emą Vedvudž. (Nebijokit, tais laikais vedybos su giminaičiais buvo visiškai suprantamas reiškinys). Tačiau jų gyvenime nebuvo viskas taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia, juos visą gyvenimą lydėjo sunki dilema. Ema buvo tikinti ir visa širdimi jautė Dievo artumą, tačiau Čarlzas vis daugiau domėdamasis rūšių atsiradimu suprato, kad Dievo nėra. Šitoks požiūrių skirtumas kai kurioms poroms, manau, reikštų išsiskyrimą, tačiau jiems tai buvo kliūtis, kurią įmanoma įveikti tik kartu, rodant pakantumą ir gerbiant kito žmogaus nuomonę. Antra, tais laikais medicina dar nebuvo tiek pažengusi, todėl aplink siautėjo įvairios ligos ir veiksmingų gydimo būdų nebuvo. Mirė trys jų mylimi vaikai, tačiau drauge jie iškentėjo visą skausmą ir žengė gyvenimo keliu toliau. Juodu niekada nebuvo priešai, juodu buvo geriausi draugai, kurie mėgaudavosi vienas kito kompaniją ir džiaugdavosi vienas kitu. Tokio tarpusavio ryšio turėtų pavydėti kiekvienas.
Kodėl ši knyga visgi negaus penketuko? Tai todėl, nes vietomis nuobodžiavau. Ir gal ilgėjausi daugiau meniškos plunksnos nei tiesiog apipavidalintų faktų. Negaliu jos įtraukti į mėgstamiausias, tačiau džiaugiuosi, kad praplėčiau savo akiratį, sužinojau daugiau apie šio mokslininko asmeninį gyvenimą ir pasimėgavau gražia meilės istorija, kai tuo tarpu už lango siautėjo žvarbūs rudens vėjai. :)

Knygos originalus pavadinimas: Charles and Emma: The Darwins' Leap Of Faith, 2009 m.
Knygos leidimas Lietuvoje: Tyto alba, 2010 m.
Puslapių skaičius: 278.
Iš kur gavau? Paskolino lietuvių kalbos mokytoja. (AČIŪ! :) )
Mano įvertinimas: 3/5.

Victor Hugo "Paryžiaus katedra"

Turbūt retas, kuris nėra girdėjęs apie Paryžiaus katedrą ar kupriu Kvazimodą. Ir turbūt ne vienas matė populiarųjį  animacinį filmuką. Aš buvau iš tų, kad lyg ir kažką girdėjau, lyg ir mačiau nemažą dalį filmuko, bet tuom ir užsibaigė mano žinios apie "Paryžiaus katedrą". Tad nusprendžiau, kad būtų pats laikas susipažinti su Victor Hugo kūryba.

Džiaugiuosi, kad šią knygą įtraukiau į savo knygų iššūki, nes kažin ar būčiau niekino neskatinama imusi ją skaityti. Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes knyga iš ties gera. :) Tai visų pirma, tai klasika. O klasika man visada asocijuojasi su geromis knygomis, kurios išsaugojo savo vertę ir po daugelio metų. Antra, knygos siužetas labai įtraukiantis ir patiko tai, kad iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusios istorijas susipina į vieną puikų pasakojimą. Trečia, knyga aktuali ir šiandien. Tokių pačių žmonių ydų ir problemų, kokios aprašomos knygoje galime rasti ir mūsų kasdieniame pasaulyje. Tai pavyzdžiui, ką žmones gali padaryti vedini nežmoniškos aistros ir neapykantos? Šiai temai tinka katedros archidiakonas Klodas Frolo, kuris nesugebėjo suvaldyti savo aistrų jaunajai čigonei Esmeraldai. Išvis, manė ėmė pyktis, skaitant kaip jis griaužiasi, kad ji nebus jo ir visai nesirūpina, kad tik dėl jo kaltės mergaitė yra pasmerkta mirti... O Kvazimodo knygoje nėra labai daug, na, taip jis yra, bet daugiausiai tik knygos pabaigoje, kai išgelbsti Esmeraldą.

Vienintelis knygos minusas, tai, kad, kai kurios vietos per daug išplėstos. Pavyzdžiui, Paryžiaus katedros apibūdinimas, kuriam buvo skirta nemažai puslapių. Man buvo neįdomu, kaip padarytas vienas piliorius, o kaip kitas arba kokio stiliaus visos bažnyčios dalys. Todėl tą vietą tik perbėgau akimis. Jeigu, neskaitysime šio minuso, tai knygą tikrai rekomenduoju, nes istorija yra labai įdomi ir  įtraukianti.

Puslapių skaičius: 430.

Leidykla: Vaga, 1983 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 4+/5

Antanas Škėma "Balta drobulė"

Galiu nudžiuginti tuos, kam atsibodo skaityti apie privalomąją literatūrą mano bloge. Artimiausiu metu neplanuoju imtis jokios privalomos knygos. Tad, stengsiuosi pribaigti tas, kurios  jau ilgokai užsibuvo lentynoje.
Taigi, dabar turėčiau kalbėti apie "Baltą drobulę". Bet tai ,iš ties, yra nelengva. Knyga paini, sunki ir varginanti. Lyg ir jau keliauji siužeto linija, viską supranti, ir staiga vėl viskas pasidaro painu, nebeaišku.
Bandysiu papasakoti taip kaip aš ją supratau, bet turbūt ją suprasti reikėjo visai kitaip.:D

Pagrindinis veikėjas - Antanas Garšva. Viename Amerikos viešbučių dirbantis liftininku. Pirmiausia, man užkliūna tai, kad poetas turi dirbti tokį visai neįdomu, varginanti darbą, kuris žudo menišką Garšvos sielą. Jis įsimyli Eleną. Ir nori su ja gyventi, gyventi ir kurti. Tačiau, Garšva serga nepagydoma liga ir turi atsisakyti tokios minties. Labai daug yra asmeninių Garšvos minčių, pamąstymų. Rišlių dialogų išvis, vos vienas kitas. Tad, kaip ir sakiau skaityti nelengva. Į šią istoriją įsipina ir Antano Garšvos atsiminimai apie vaikystę ir gyvenimą Lietuvoje, apie jo kūrybinius bandymus ir lengvabūdišką gyvenimą. Iš jo atsiminimų, galime matyti, kad vaikystė nebuvo lengva. Motina susirgo šizofreniją ir tėvas ją apleido, o kai motiną ištikdavo priepuoliai, jis ją mušdavo.
Man asmeniškai, ši knyga nelabai patiko. Daug pesimizmo, ironijos ir šaltumo iš jos sklinda. Gal šiek tiek pakeisiu savo nuomonę, kai knygą išnagrinėsime mokykloje. Nes visgi, kiek teko girdėti tai ši knygą turi ir autobiografiškumo pačiam autoriui - Antanui Škėmai. Ir, galbūt kažkurios nelaimės knygoje palietusios vaikėją, buvo tikros pačiam autoriui. Tada suprantama, kodėl tiek pilkumos šioje knygoje.
Bet žinokit, džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą, taip nusimečiau didžiulį vargą nuo pečių, praplėčiau savo knygiškąjį akiratį ir išbandžiau savo kantrybę. :)

Prieš miegą...

Netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš tave myliu, nors jau  buvom ištarę tuos pavojingus žodžius ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmas juos pakartos neklaustas...

Jurgis Kunčinas "Tūla"

Jurgis Kunčinas "Tūla"

Puslapių skaičius: 233 psl.

Leidykla: Tyto alba, 2007m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5.

Sveiki, sveiki, sveiki! Turbūt pirmiausia reiktų save stipriai sugėdinti už tai, kad apleidau skaitymą. Net nežinau, kas man pasidarė paskutinį vasaros mėnesį, turbūt į duris buvo pasibeldę neskaitaidieniai. O dabar dar ir mokykla atima daug laiko. Liūdžiu, bet rašau ne tam, kad pasiguosčiau, o tam, kad papasakočiau, kokią pirmąją knygą, po tokio ilgo laiko, pagaliau perskaičiau. :) Knyga iš privalomosios literatūros, bet tikiu, kad jei ji ir nebūtų privaloma, ją bučiau skaičiusi. Juk tiek daug puikių atsiliepimų apie ją girdėjau! Ir ne veltui.

Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.

Knygą pradėjau skaityti su šiokia tokia baime, bijojau, kad jos nesuprasiu ir bus labai sunkiai skaitoma. Pradžia nebuvo lengva. Turbūt kaip ir daugelis knygų, kol įsibėgėji. Beeet kuo toliau tuo įdomiau. Išties, pirma kart skaičiau apie tokią nuoširdžią, kvailą, rimtą, nepaprastą meilę. Pamilti vos per keletą dienų ir skausmingai mylėti visą gyvenimą. Tai meilė! Ir daug gražesnė už tas visas romantikos perspaustas istorijas. Skaičiau ir jaučiau kažką tikro, nė trupučio nepagražinto ir...gėrėjausi. Didžiavausi, kad šį kūrinį parašė lietuvis. Ir pykau, ir džiaugiausi, ir  liūdėjau kartu. Tikrai, rekomenduoju labai labai!
Manau, kai lietuvių kalbos pamokose pradėsime šį kūrinį nagrinėti viskas pasidarys dar aiškiau. :)

Gerasis darbelis :)

Spintoj jau senokai dulkėjo keletas knygų iš mano paauglystės laikų. Iš pradžių bandžiau jas parduoti internetu. Pardaviau "Bado žaidynes", o po to gailėjausi velniškai, nes pati skaičius nebuvau (tik paskui supratau, kad knyga galėjo būti net labai gera), o pardaviau visai nauja tik už 10 Lt, nors norinčių buvo daug. :) Toks buvo mano pirmas blynas pardavinėjant knygas internetu. Tada per google susiradau Klaipėdoje knygyną, kuris superka knygas. Galvoju: "pagaliau atsikratysiu!". Kur tau... Tokio knygyno nebėra jau daug metų. Ir tada, sumąsčiau, kad knygas atiduosiu. :) ši mintis kirbėjo jau senokai. Tad, nieko nelaukus surinkau visas ir padovanojau savo kaimelio bibliotekai. :) Tos knygos, tikrai niekuo neypatingos, tačiau, gal atsiras tokių paauglių, kuriuos jos sudomins, taip kaip domino mane prieš daug metų. :) Toks štai mano vasariškas gerasis darbelis! :)

Jodi Picoult "Neprarask vilties"

Puslapių skaičius: 464.

Leidykla: Alma littera, 2012 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5

Apie Jodi Picoult teko girdėti tikrai nemažai. Mačiau net vieną pagal jos knygą pastatytą filmą "Mano sesers globėjas". Tačiau niekada neskaičiau jos knygų. Manau, atėjo metas susipažinti ir pačiai įvertintį šią autorę. :)

Netikite esant Dievą, o dukra jums pareiškia bendraujanti su dangiškąja Globėja. Ką pamanote?                
Septynmetė Viltis pusiaukelėje į baleto pamoką prisimena nepasiėmusi triko ir mama, trumpam grįžusi į namus, užklumpa vyrą su kita moterimi. Jis jau ne pirmą kartą išduoda Mariją. Įskaudinta moteris sutinka skirtis.
Tėvų nesutarimai ir skyrybos skaudžiai paveikia Viltį, bet į sielvartą panirusi Marija ne iškart pastebi, kad dukrelė vis dažniau šnekasi su nematomu draugu ir vadina jį... Dievu. Iš pradžių Marija tai priskiria vaikiškai vaizduotei, bet kai Viltis ima cituoti Bibliją ir gydyti, sutrikusi motina kreipiasi į psichoterapeutę...
Žinia apie stebuklingas Vilties galias netrunka pasklisti ir jųdviejų su mama gyvenimas virsta košmarišku cirku. Marijos valdas apgula ir tikintieji, ir skeptikai, o į namus, vienintelę ramybės salelę, braunasi žurnalistai.

Kas sieja mane ir religija? Aš nelankau bažnyčios ir neatlieku kitų religingo žmogaus pareigų, tačiau Dievo artumą aš jaučiu dažnai. Paauglystėje buvo toks momentas, kai abejojau Viešpačio buvimu, drįsau net jį niekinti  ir peikti ji už mane lankanti skausmą. Ir staiga viskas pasikeitė, nebepamenu kaip. Tikėjimą dar labiau sustiprino knygą "Trobelė", kuri padėjau viską geriau suprasti. Suprasti, kodėl kenčiame ir koks iš tiesų yra Dievas. Galėčiau užvesti ir atskirą diskusiją apie tą knygą, aiškintis ar viskas ten taip jau tikra ir nuoširdu. Nesigilinau, o ir nereikėjo. Ta knyga iš ties kažką daro žmonėms... Daviau ją perskaityt dviems draugėms, kurios Dievu netikėjo ir po knygos jos pasikeitė! Pradėjo juo tikėti. Tai iš ties nepaprasta knyga... Na, bet šiandien ne apie "Trobelę" turiu kalbėti. Knygoje "Neprarask vilties" taip pat kalbama apie Dievą.Tik šioje knygoje daugiau dėmesio skiriama ne pačiam Dievui ir jo apsireiškimui mažai mergaitei, bet žmonių požiūriui ir nuomonei apie tokį stebuklą. Man knyga patiko, dėl jos lengvumo, paprastumo ir aktualumo. Knygoje ne vien tik religinė tema, bet ir vaiko išgyvenimai užklupus tėvų skyryboms, vyro ir moters santykiai, kova už teisybę ir tas nuolatinis sakinys visus nebyliai lydintis "Neprarask vilties". O kaip jums sekasi jos neprarasti? Juk ir Dievas žvelgdamas į mus siunčia dovanas, kurios mums padeda išgyventi sunkumus.
Gal kiti galvos, kad vertindama knyga buvau nešališka ar panašiai. Bet galvokit ką norit, knyga gera. Ir tikiuosi, kad ir kitos autorės knygos, kurias dar tikiuosi skaityti ateityje, manęs nenuvils. :)

Patikusios citatos iš knygos "Ko tu iš manęs tikiesi?"

Atiduodu duoklę. Jau senokai perskaičiau knygą, bet niekaip neprisiruošiau padaryti įrašo su keliomis man paikusiomis citatomis. Apskritai, galvojau ar verta? Gal tokie įrašai visai nereikalingi? Bet vis dėl to, nusprendžiau, kad karts nuo karto mano bloge sušmėžuos tokie įrašiukai. Gero skaitymo! Gal kuri ir jums patiks. :)

• Su vyru gyveni kelias dienas, ir jau pažįsti jį visam gyvenimui. Su moterimi gali pragyventi visą gyvenimą, bet vieną dieną ji tave nustebins, o gal nustebins ir pačią save. (27 psl.)

 

• Yra belaikiai skausmai - sustingę, visa aprėpiantys, tūkstantį kartų stipresni už mūsų gebėjimą kentėti, tūkstantį kartų stipresni už mūsų gebėjimą juos pakelti. Skausmai, kurie išlieka, lemtingi kaip dūriai į širdį, skausmai, kurie nenurimsta, kurie pabunda kasdien drauge su mumis ir kurie naktį neleidžia miegoti. (34 psl.)

• Toks yra gyvenimas: kas naktį miršta tas, kuo buvome vakar, ir kas rytą gimsta tas, kuo būsime šiandien. (36 psl.)

Tai tiek... :)

Tess Gerritsen "Dvynės"

Puslapių skaičius: 336.

Leidykla: Jotema, 2011 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5

Ir vėl grįžtu prie detektyvų. :) Šįkart tai dar vienas Tess Gerritsen romanas.

Daktarė Mora Ailz ant teismo medicinos ekspertų stalo vieną dieną išvysta moterį, iki intymiausių detalių panašią į save. Dar labiau sukrečia faktas, kad jųdviejų gimimo data ir kraujo grupė yra vienodos, o DNR tyrimas patvirtina, kad paslaptingoji antrininkė yra jos dvynė sesuo.  
Kas pagaliau iš tiesų yra daktarė Mora Ailz? 

Šįryt atsikėliau anksčiau ir baigiau skaityti šį romaną. Galiu pasidžiaugti ir visiems pasakyti, kad jis buvo nuostabus! Prisiminiau, kaip dar visai neseniai skaičiau "Chirurgą" ir kaip jis prikaustė mano dėmesį. Ši knygą ne ką prastesnė. Patiko tai, kad galėjau geriau pažinti daktarę Morą Ailz, kurios prieš tai skaitytose knygose buvo labai mažai. Išvis, labai puiki knygos idėja! Dvynės sesers nužudymas, kuris padėjo atskleisti dar daugiau nusikaltimų. Daugiau net nesinori pasakoti, nes turbūt, patys norėsit patirt tą įdomumą.
Jei neklystų yra serialas apie detektyvę Ricoli ir daktarę Ailz. Tačiau kaip norėtusi filmo! Vis galvojau, koks geras, koks įtemptas jis turėtų būti. Kartai pagalvoju, kad pačiai būtų įdomu išgyventi, kai kuriuos šiurpius įvykius, patirti tą pliūpsnį adrenalino.

Tad, rekomenduoju Tess gerbėjams, kurie dar šios knygos neskaitė ir kitiems, kuriems labai patinka detektyvai! :) Aš tai mėgavausi skaitymu. :)

Vanessa Diffenbaugh "Gėlių kalba"

Puslapių skaičius: 336.

Leidykla: Alma littera, 2012 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 3+/5

Nelabai mėgstu, kai bibliotekininkė pradeda siūlyti įvairias, jos pačios skaitytas knygas. O taip yra todėl, nes, kai anksčiau ji tai darydavo, pastebėjau, kad mūsų skoniai skiriasi ir tai kas patinka jai, ne visada patinka man. Todėl, kai ji pradėjo kalbėti apie šią knygą, mintyse jau kurpiau planą, kaip čia mandagiau atsisakius. Bet pamačiusi viršelį su viliojančiu užrašu: 2011-ųjų metų "Džeinė Eir", nusprendžiau knygą perskaityti.

Viktorija Džons vaikystę praleido globos namuose. Sulaukusi aštuoniolikos juos palieka ir atsiduria... gatvėje. Mergina neturi nei artimųjų, nei kur eiti, todėl prieglobstį susiranda viešajame parke. Ten užveisia nedidelį gėlyną – gėles mergina pamilo dar vaikystėje, klausydamasi globėjos pasakojimų apie karalienės Viktorijos laikais gyvavusią gėlių kalbą.  Vieną kartą už merginos su gėlėmis užkliūva paslaptingo gėlių prekeivio žvilgsnis. Nepažįstamasis, žinantis tamsiausią Viktorijos paslaptį, privers prisiminti skausmingą praeitį, kurią ji taip stengėsi pamiršti, ir apsispręsti, ar verta rizikuoti viskuo, ką turi, dėl galimybės tapti laimingai...

Manau, kad autorė sugalvojo puikią knygos idėją. Ta Viktorijos laikų gėlių kalba mane stipriai paveikė. Mano mėgstamiausios gėlės buvo bijūnai, visada maniau, kad būtent šios gėlės puikuosis mano vestuvinėje puokštėje. Skaitydama sužinojau, kad bijūnai reiškia pyktį. Iš pradžių bandžiau nekreipti į tai dėmesio ir buvau įsitikinusi, jog tai paprasčiausi autorės pramanai, bet pasirodo, kad gėlių kalba gyvuoja jau ne vieną šimtmetį, tik ją žmonės šiek tiek primiršo. Pats siužetas ir istorija patiko taip pusėtinai. Vieną akimirką skaičiau susidomėjusi, o kitą jau galvojau, kad to ar ano per daug. Taip pat skaitydama vis galvojau, kad iš šios knygos išeitų visai neblogas romantinis filmas. Su mielu noru tokį žiūrėčiau sekmadienio vakare su puodeliu arbatos, kai norėtųsi pailsėti ir pažiūrėti ką nors paprasto, mielo ir neapsunkinančio galvos. Gal kas nori imti mane bemokslę į režisieres? :D Taigi, knyga nekeliauja į mėgstamiausiųjų sąrašą, bet rekomenduoju tiems, kam įdomu sužinoti gėlių reikšmes, patinka gėlės, meilės istorijos, gyvenimiški įvykiai, visokios dramos ir pagaliau laiminga pabaiga. :)

Iki kitų knygų! O aš kaupsiu energijas savo rytojaus 18 gimtadieniui. :D

P.S. Pavyzdukas kaip atrodo tas gėlių žodynėlis pateiktas knygos pabaigoje. Viso neįdėjau, nes nuotraukos gavosi labai nekokybiškos (nors jos tokios ir negali gautis su mano fotoaparatu).

Lorenzo Licalzi "Ko tu iš manęs tikiesi?"

 Puslapių skaičius: 156.

Leidykla: Tyto alba, 2008 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Įvertinimas: 5/5

Mane patraukė pavadinimas. Turbūt, kiekvienas iš mūsų  per savo gyvenimą dažnai garsiai ar mintyse pakartojame šį klausimą. Ko tu iš manęs tikiesi? Ir iš manęs tiek dabar tikimasi... Kad kitais metais puikiai baigsiu mokyklą, išlaikysiu egzaminus aukščiausiais balais ir įstosiu į mediciną... Aš irgi to labai noriu ir tikiuosi, kad išsipildys mano užsibrėžti tikslai, bet vis tiek kirba mintelė, o jei ne? Na, bet jau nuklydau į lankas. Tikiuosi, kad viskas man ateityje susiklostys gerai! :)

Ilgos ir vienodos profesoriaus Tomazo Pereco dienos slenka tarp senatvinės silpnaprotystės, visokiausių ligų kamuojamų „kolegų“ senelių ir savanorių pagalbininkų, tenorinčių apvalyti savo sąžinę, veidmainystės. Nugyventų gyvenimų istorijos persipina su praeities atsiminimais, palikusiais neišdildomą pėdsaką surūgėlio ir atskalūno Pereco gyvenime: kadaise puikus mokslininkas, branduolinės fizikos specialistas, dabar, ištiktas insulto, priverstas leisti dienas invalido vežimėlyje. Tačiau susitikimas su buvusia balerina, septyniasdešimtmete Elena, pakeičia jo gyvenimą.

Ar pastebėjot , kaip dažnai mažos, plonos knygutės savyje slepia didžiausius kalnus išminties? Ši knyga yra viena tokių. Nemaniau, kad Tomazo Pereco, garbaus amžiaus profesoriaus, gyvenimas senelių namuose gali būti bent kiek įdomus jaunam žmogui. Tačiau kaip aš klydau! Mėgavausi lengvu rašymo stiliumi ir pasakojimas tiesiog plaukte plaukė mano galvoje. Po keleto puslapių net pravirkau! Taip stipriai emociškai mane veikė knygos tekstas. Kaip man patiko Perecas, su tais savo akibrokštais ("Eik šiknon") ir natūralumu. Džiaugiuosi, kad tiek daug skausmo gyvenime patyręs žmogus sugebėjo pasikeisti, atrasti ir pripažinti meilę, nors ir per vėlai. Skaitydama, vis galvojau apie bėgančius metus. Kaip jie po truputi pasiims viską, kas brangu. To labiausiai ir bijau. Bijau netekti nuostabių žmonių, supančių mane, tik kurių dėka aš esu tokia, kokia esu. Turbūt nesugebėčiau būti tokia stipri kaip Perecas.
Puiki knyga!

Lars Kepler "Hipnotizuotojas"

Puslapių skaičius: 622.

Leidykla: Obuolys, 2012 m.

Iš kur gavau? Draugo dovana.

Įvertinimas: 5/5

Ši knyga lentynoje gulėjo kažkur metus. Vis žvilgtelėdavau į ją su skaudančia širdim. Norėjosi skaityti, bet tai nerasdavau laiko, tai dar kas įsimaišydavo ir sutrukdydavo pradėti draugystę su šiuo detektyvu. O viršelis... Jau toooks paslaptingas ir viliojantis.

Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. 

Ką tik baigiau skaityti knygą ir dar būdama pilna įspūdžių, vaizdų ir minčių skubu rašyti savo nuomonės. :) Perskaičiau ir mintyse šmėžuoja vienas sakinys: "Velnias, tikrai geras detektyvas." Džiaugiuosi, kad jis buvo labai įtraukiantis, išskyrus pirmus penkiasdešimt puslapių, kurie skaitėsi šiek tiek sunkiau. Bet tada tik bum! Ir pasipylė visos įdomybės lyg iš gausybės rago. Pasirodo, Josefas, berniukas likęs gyvas po žiaurių skerdyniu, visai nėra angeliukas ir vargšas nuskriaustasis. O dar dingsta Eriko sūnus Benjaminas... Ir kuo toliau tuo viskas sudėtingiau. Knygoje labai daug įvykių, žmonių, vietų. Už tai dedu dideli pliusą, nes nebuvo nuobodu skaityti. Apskritai, buvo įdomu skaityti apie hipnozę, kurią anksčiau įsivaizdavau kiek kitaip. Ir pati dabar su mielu noru sudalyvaučiau kokiam seanse, tik gal geriau užhipnotizuoja ką kita, o ne mane. :D
Šioje knygoje man patiko beveik viskas. Beveik. Šiek tiek nuliūdau, kad pabaiga tokia pasirodė neišbaigta. Lyg nebaigtas šlifuoti deimantas. Viskas baigėsi lyg ir neblogai, bet man trūko pamąstymų ir to tokio visko sudėliojimo į tvarkingas lėntynėles. Gal kam kitam ir nepatiktų, bet aš su mielu noru sutikčiau, kad būtų dar vienas skyrius su pavadinimu "Po penkių metų". Norėčiau žinoti, kaip viskas ten susiklostė, nes turbūt antrame romane "Paganinio kontraktatas" apie Erika Mariją Barką ir jo šeimą neberašo... Tai pat, Benjamino pagrobimo istorija šiek tiek užgožė Josefą Eką. Ir jo atsiradimas irgi įvyko žvėriškai greit.
Atrodo, parašiau daug sakinių, kad ši knygą bloga, bet nors ir daug parašiau, šie minusai skaitant man netrukdė, jie tik tokie nežymus, bet kažkaip norėjosi paminėti. Turbūt, noriu visiems parodyti savo erelio akies įžvalgumą. :D
Taigi, tikrai rekomenduoju. Puikus detektyvas, puikiam savaitgaliui! :)

Maggie Stiefvater "Virpėjimas"

Puslapių skaičius: 368.

Leidykla: Alma littera, 2010 m.

Iš kur gavau? Pirkau.

Įvertinimas: 3/5


Šią knygą pirkau dar tais laikais, kai mano mėgstamiausia knyga buvo "Saulėlydis". Ech, kaip greit viskas pasikeitė ir aš užaugau.. Taigi, "Virpėjimas" lentynoje gulėjo laaabai ilgai. Išvis nemaniau, kad ją skaitysiu. Bet galvoju, kodėl gi ne? O gal knyga visai nebloga?

 Kiekvieną žiemą Greisė laukia, kada  miške pasirodys vilkai, o su jais ir vilkas auksinėmis akimis. Jos vilkas. Visai netoliese ir kartu nepasiekiamai Semas gyvena savo susidvejinusį gyvenimą. Žiemą vilkų gaujoje jis kenčia šaltį, ledą ir sniegą, vasarą atvirsta žmogumi ir iš toli stebi  Greisę, kol kartą išdrįsta ją užkalbinti...

Fantastinė meilės istorija... Iš pradžių buvau nusiteikus labai skeptiškai. Maniau, jog tai knyga paauglėms, o aš jau save laikau šiek tiek vyresne. :D Savo nuomonės nekeičiu. Gal jai knygą būčiau skaičiusi anksčiau, ji būtų man labiau patikusi. O dabar viskas šiek tiek per banalu. Labiausiai pykstu ant autorės už tai, kad taip greit suvedė Greisę su Semu. Manau, tokios scenos turi trukti ilgiau, nes kažkaip kvaila, kad pamačiusi nuogą vaikiną prie savo namo ji visiškai nenusigąsta. Sužinojusi, kad jis vilkolakis, o gal teisingiau žmogus, kuris pašaltėjus orams virsta vilku, nė trupučio nenustemba. Ir priešingai, parsiveda į namus ir dar į tą pačią lovą priimą! Galėtų nevykti taip jau viskas natūraliai. Tačiau nebuvo viskas jau taip blogai. Man labai patiko suvaidintas pirmasis pasimatymas knygyne. Mintyse pasvajojau, kad ir aš labai tokio norėčiau. Bet kur tau, nelabai didelis romantikas manasis, nors negaliu skųstis. :D Ir pabaiga labai patiko. Viską sujaukė mano galvoje, ką buvau numačius. Iš antro karto teko skaityti paskutinius puslapius, kad suprasčiau, kas įvyko. Ir dar pamiršau paminėti išsiskyrimo ilgesį ir skausmą, nors jis ilgai netruko, vis tiek vos neišspaudžiau ašaros. Dabar, jau pabaigusi skaityti, galvoju kažin kas tose kitose dalyse rašoma? Kažkaip skaityti nesinorėtų, jei ir turėčiau progą, tačiau labai jau knieti sužinoti. Gal ji irgi virto vilke? Paslaptis...

Knygooooosss....

Šiandien, po ilgo laiko, nukeliavau į biblioteką. Tas klaidžiojimas tarp knygų lentynų ir knygų ieškojimas yra tiesiog nuostabus, ar ne? Ėjau planuodama pasiimti tik keletą knygų, tačiau negalėjau susivaldyti ir parsivilkau visą krūvą... Kaži, man vienai taip? :D

 

Ernest Hemingway "Fiesta"

Puslapių skaičius: 193.

Leidykla: Valstybinis leidybos centras, 1993 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Įvertinimas: 1/5

Prieš pradedant skaityti šią knygą buvau susidariusi tokią nuomonę: arba ši knyga taps mano mėgstamiausia ir geriausia kada skaityta, arba ji man labai nepatiks. Spėkit koks mano pasirinkimas? Jei pažiūrėjote į įvertinimą, turbūt supratote koks. :)

Pirmoje knygos pusėje baisiausiai nuobodžiavau. Rašė apie tai, kaip būrelis draugų vis vaikščiojo po kavines. Rimtai. Iš vieno į kitą, o kitą dieną vėl tas pats. Į tą draugų būrelį įsimaišė gražuolė Breta, kuri įsimylėdavo taip greit ir ta meilė būdavo tokia trumpa, kad net baisu.. Antroje knygos dalyje buvo rašoma apie Ispanijoje visą savaitę trukusią fiestą. Ta fiesta tai gėrimas, linksminimasis, žiūrėjimas į bulių kovas ir kitos linksmybės, kurios irgi didelio įspūdžio nepadarė. Išties, nusivyliau. Tikėjausi kažko įspūdingo, gi čia Hemingvėjus...

Kaip matot ši knygą sudaryta iš dviejų romanų, tačiau pagalvojusi nusprendžiau, kad antrojo neskaitysiu, nes tik kankinsiu save ir net purčiausi nuo tos minties. Taigi "Turėti ir neturėti" skaitysiu daug daug vėliau, kai blogas įspūdis apie autorių dings. Ir gal tada man Hemingvėjus patiks net labai, nes juk sakoma, kad jo kūrybai reikia užaugti. :)

Anotacija: Ernest Hemingway - vienas talentingiausių XX a. ne tik Amerikos, bet ir pasaulio prozininkų. Jo ankstyvasis romanas "Fiesta" pagrįstai laikomas bene geriausiu "Prarastosios kartos" kūriniu. jis pasakoja apie jaunus žmones, manančius, jog "gyvenimas taip greitai bėga, o aš jo neišnaudoju", ieškančius savęs ir savo vietos po saule, kuri, kad ir kaip žmonijos istorijoje keistųsi gentys, laikai, papročiai ir vertybės, vis dar "taipgi teka..."

Tess Gerritsen "Pameistrys"

Puslapių skaičius: 368.

Leidykla: Jotema, 2012 m.

Iš kur gavau? Pirkau knygų mugėje.

Įvertinimas: 4/5

"Pameistrys" trečioji, mano perskaityta, šios autorės knyga. Anksčiau minėjau, kad T.Gerritsen man labai patinka, o jos kūryba yra įtraukianti ir intriguojanti. Savo nuomonės nekeisiu, bet vis gi, ši knyga šiek tiek mane nuvylė. Pradėjus skaityti suvokiau, kad neišvengiama tai, kad tarpusavyje lyginsiu pirmąją knygą ("Chirurgas") su antrąja ("Pameistrys"). Ir gaila, bet pirmoji tikrai geresnė. Na taip, ir šioje netrūko įvairių mįslių, netikėtų mirčių ir visų kitų nuostabių "Tess dalykėlių", bet buvo ir keletas minusų. Vienas jų - Ricoli. Jau pirmojoje knygoje ji mane nuoširdžiai šiek tiek užkniso (nepykit už pavartota žodį) su savo verkšlenimais apie tai kokia ji vargšė mergaitė, kaip vyrai neįvertina moterų ir panašiai. Ir aš visiškai sutinku su ja, bet taip amžinai buvo ir bus, nesvarbu kiek besistengtumėme mes, moterys. Ir šioje knygoje, kai buvo tik ji, vos neišprotėjau, nuo tu seniai atsibodusiu nusiskundimų.

Dar vienas nežymus minusiukas, kuris man šiek tiek apkartino skaitymą, buvo paaiškinimai., tokios vietos, kai autorė aiškino, apie viena instituciją, atliekančią tam tikrus tyrimus, apie kurią jau buvo rašoma anksčiau. Gal čia vertėjos klaida? O ir pabaiga per daug staigi, viskas sugrūsta į kelis paskutinius puslapius.

Ir mane kažkaip ši knyga įtraukė mažiau... Tačiau Tess Gerritsen knygų dar skaitysiu. :)

Anotacija:  Jau metus laiko Chirurgas uždarytas kalėjime, tačiau jo šiurpus šešėlis ir toliau persekioja miestą, o ypač Bostono policijos Žmogžudysčių tyrimo skyriaus detektyvę Džeinę Ricoli: netikėtai atsiranda dar vienas žiaurus nusikaltėlis, kurio žudymo būdas toks panašus į Chirurgo. Nejaugi vienas šaltakraujis žudikas mėgdžioja kitą?

Tarsi to būtų negana, iš kalėjimo pabėga Chirurgas, ir, žinoma, du talentingi iškrypėliai žudikai, meistras ir pameistrys, suvieniję jėgas pradeda medžioti sunkiausiai pasiekiamą grobį – moterį, kuri medžioja juos.

Arundhati Roy "Mažmožių Dievas"

Puslapių skaičius: 297.

Leidykla: Alma littera, 2005 m.

Iš kur gavau? Pasiskolinau.

Įvertinimas: 5+/5

- Mamyte, jei būni laimingas sapne, ar įsiskaito? - paklausė Estha.
- Kas įsiskaito?
- Sapno laimė - ar įsiskaito?

(199psl.)

Turbūt kiekvienas skaitytojas yra skaitęs tokią knygą, kurios negali apibūdinti žodžiais. Ir tikrai ne todėl, kad knyga nepatiko. Priešingai. Pakerėjo, apstulbino, atėmė žadą. Pabandysiu aprašyti savo nuomonę, bet jei nesigaus - nepykit, nes šią knygą reikia skaityti, o ne vertinti.

Perskaičius knygą, užverčiau paskutinį puslapį ir giliai iškvėpiau. Supratau, kad perskaičiau kažką tokio, ko niekada daugiau neperskaitysiu. Nemoku paaiškinti žodžiais, bet ši knyga nepaprasta. Atrodo lyg skaitytum ir viskas vyktu aplink tave. Nuostabu. Lyg tipentum ant fortepijono klavišų.

Kai rašiau atsiliepimą apie "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", sakiau, kad mat nepatiko žodžių, sakinių, o kartais ir visų pastraipų pasikartojimas, tai šioje knygoje labai daug kur buvo pasikartojimų. Tačiau jie taip tiko, buvo laiku ir vietoje, kad skaitant tiesiog žodžiai slyste slydo. Vis kartoju, kad knyga nuostabi, graži, nepakartojama, bet knygos istorija tokia nėra, ji veikiau tragiška. Bet aš pati esu melancholiška asmenybė, linkusi klausytis lyriniu dainų ir žiūrėti liūdnus filmus, todėl man ši knyga patiko dar labiau.

Ši knyga privers mąstyt, įsivaizduoti, svajoti, bijoti, bėgti, netikėti ir įtikėti.

Tiems, kurie nori kažko sukrečiančio ir nepaprasto. O gal tiesiog visiems.


Anotacija: Poetiškoje knygoje septynerių metų mergytės akimis vaizduojama vaikystės ir meilės istorija.
Po 31 metų ji grįžta į griūvančius gimtuosius namus žaliojoje Keraloje ir prisimena šiuose namuose gyvenusius žmones: aklą senelę, gašlūną dėdę Čaką, besidedantį marksistu, viso pasaulio nekenčiančią giminaitę Mažę-kočamą, nuskendusią pusseserę iš Anglijos, dvynį brolį, kurio protas neatlaikė anų baisių įvykių, vienišą gražuolę motiną ir neliečiamąjį Veluthą, gyvybe užmokėjusius už meilę…

„Mažmožių Dievas“ – didinga indiška melodrama, kupina sąmojo ir išmonės. Tai pirmasis ir vienintelis indės A. Roy romanas, apdovanotas 1997 m. prestižine Bookerio premija, o kritikų priskirtas prie įdomiausių ir vertingiausių XX a. knygų, išversta į daugiau kaip 40 kalbų. Visus Holivudo pasiūlymus ekranizuoti romaną autorė atmetė.

Šatrijos Ragana "Sename dvare"

Puslapių skaičius: 210.

Leidykla: Lietuvos rašytoju sąjungos leidykla, 1995 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Įvertinimas: 3+/5

Iš ties šiuo metu turėčiau skaityti Mažmožių Dievą, bet atsitiko taip, kad per lietuvių kalbos pamokas pradėjome nagrinėti Šatrijos raganos kūrybą ir mirk atsikelk reikėjo perskaityti apysaką "Sename dvare".

Aš asmeniškai tikėjausi, kad apysaka bus kokiu maksimum 50 puslapių. Deja, deja, deja, ši knygelė nėra visai plonytė ir vienu prisėdimu man sugraužti jos buvo neįmanoma.

Tačiau nors knyga ir iš serijos "Skaitau tai, ko nenoriu", ja nenusivyliau. Kaip man patiko skaityti žemaitiškus pokalbius! Mano gimtinė yra vienas nedidelis Žemaitijos kaimelis, kuriame dar ir dabar gyvenu. Su draugais, tėvais ar kitais aplinkinių kaimelių/miestelių žmonėmis mes kalbame žemaitiškai. Net per lietuvių kalbos pamokas kartais būna sunku pereiti į bendrinę kalbą. :) Žinot ką bendro turi toje knygoje vaizduojami smulkieji bajorai su dabartiniais žmonėmis? Tie bajorai, kalbančius žemaitiškai, vadino mužikais, šiuolaikiniai žmonės juos vadina kiek paprasčiau - kaimiečiais. Net Klaipėdos "Akropolyje" ištarus bent vieną žodį žemaitiškai, gali būti palaikytas ateiviu. O kas čia blogo kalbėti žemaitiškai? Juk tarmių metai.. :)

Per daug jau nuklydau nuo knygos. Taigi, kaip ir sakiau, knyga man patiko, bet ne vien tik dėl Žemaičių kalbos, kurios retai išvysi kokioje knygoje. Apskritai, kažkuo artima man ta knyga. Taip pat jaučiausi ir skaitydama R. Granausko knygą "Gyvenimas po klevu". Knygose yra kažkas tokio paprasto, seno ir žavinčio. Tokios knygos išsiskiria iš kitų. Nemanau, kad daug rašytojų, ypač šiuolaikinės literatūros, yra linkę rašyti apie Lietuvos kaimą, paprastus žmones ir jų išgyvenimus.

Šatrijos Raganą parašyti šią apysaką paskatino brolio mirtis. Ir apskritai, knygoje galima išvysti nemažai autobiografiškų dalykų. Tai - požiūris į mirtį, krikščioniškos idėjos, pagalba vargšams, patriotizmas ir kt. Knyga prasideda jau suaugusios Irusės prisiminimu apie mamą. Vėliau aštuonmetė Irusia pasakoja apie savo mamą, kuri knygoje vadinama "mamate". Knygoje daug ir įdomių veikėjų. Ir protingų, ir pasipūtusių, ir svajotojų ir realistų. Man labai liūdna buvo tai, kad Irusės mama buvo svajotoja, ji dievino muziką, norėjo gyventi mieste, skleisti lietuvybės idėjas, o jos vyras, buvo visiškai kitoks. Jis buvo realistas, nemeniškos sielos žmogus, kuris kartais pykdavo ant žmonos už tai, kad ji nemoka būti gera šeimininke...

Tačiau ši knygą turi ir minusų. Iš pradžių, kadangi spaudė laikas skubėjau knygą perskaityti, vėliau vis sunkiau prie jos prisėsdavau, mieliau pradėjau skaitinėti Hemingvėjų (nors turėčiau "Mažmožių Dievas". Kažkokia maišalynė :) ) Taip pat ir siužetas toks lengvas, nelabai įtraukiantis, nepalyginsi su kokiu "Chirurgu", kur negali sustoti, nes žiauriai įdomu. Tai va, tiek minusų, kurie ir sumažino knygos įvertinimą.

Citatos iš knygos"Nepakeliama būties lengvybė"

*Kiekvienas mokinys per fizikos pamokas gali daryti bandymus, norėdamas patikrinti, ar teisinga kuri nors mokslo hipotezė. Tačiau žmogus neturi jokios galimybės patikrinti hipotezės bandymu, nes gyvena tik vieną kartą. Todėl niekas nesužinos, turėjo jis ar neturėjo paklusti savo jausmui.

*Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių.

*Kol žmonės dar jauni ir skamba tik pirmieji jų gyvenimo muzikinės komumpozicijos taktai, jie gali ją tęsti kartu ir keistis motyvais, bet kai susitinka vyresni, jų muzikinė kompozicija būna beveik baigta, ir kiekvienas daiktas, kiekvienas žodis vieno kompozicijoje reiškia visai ne tai, ką kito.

*Nuo kančios žmonės dažniausiai bėga į ateitį. Laiko linijoje įsivaizduoja tą brūkšnį, už kurio nustos jausti šios dienos tamsą.

*Meilė - tai kaip imperija: kai sunyksta idėja, gulusi jos pamatan, sunyksta ir ji pati.

*Ar soste sėdintis kvailys atleistinas nuo bet kokios atsakomybės todėl, kad jis kvailys?

*Žmogaus laikas ne ratu sukasi, o vis bėga pirmyn. Štai kur priežastis, kodėl žmogus negali būti laimingas, nes laimė yra pasikartojimų ilgesys.

Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė"

Puslapių skaičius: 190.

Leidykla: Amžius, 1993 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 4/5

4 iššūkio knyga! Žinau, kad dar nė pusės neįveikiau, bet aš jau savim džiaugiuosi. :)

Ši knyga man buvo lyg nežinomybė. Nežinojau nei kas joje bus rašoma, net neįsivaizdavau ar ji gera ar bloga, nes nė viename bloge nebuvau aptikusi nuomonės apie ją. Žinau tik, kad ši knyga yra įtraukta į 1001 knygos sąrašą.

Autorius

Internete skaitinėdama apie autorių radau, kad pagal šią knygą yra pastatytas ir filmas.Gal kada nors pažiūrėsiu. O autorius iš fotografijos atrodo labai jau gražus seneliukas. :D

Knyga iš ties yra apie meilę, gal net labiau apie vyro ir moters santykius. Tačiau iš kart galiu pasakyti, kad tai ne kokia banali istorija, kokių dabar nors vežimu vežk. Ši knyga turi kažką išskirtinio, ko aš nemoku apibūdinti žodžiais. Įdomu tai, kad šioje knygoje nėra kažkokio nuostabaus siužeto, nepakartojamu veikėjų ar to kas išskirtu šią knygą iš kitų. Ji tokia paprasta ir elementari, gal todėl širdžiai tokia miela ir artima.

Tomas netikėtai įsimyli Terezą. Ir negali be jos gyventi. Jie susituokia, gyvena kartu, tačiau Tomas niekaip negali nutraukti ryšio su savo buvusiomis meilužėmis.. Ir tai skaudina Terezą.

Ištrauka iš knygos.

Vertinu Terezos besąlygišką meilę. Atleisti žmogui jo išdavystes ir vis tiek stipriai mylėti, reta moteris tai sugeba. Kitu atveju tokio moters elgesio nesuprasčiau, nes visada esu įsitikinusi, jog moteris negali būti priklausoma nuo vyro. Tačiau šioje situacijoje, šioje knygoje aš supratau Terezą. Gal būt ji taip elgėsi todėl, nes kito tokio artimo žmogaus neturėjo, o gal ne todėl. Bet jos skausmą, nerimą ir liūdesį aš tikrai jaučiau. 

Šią knygą apibūdinti galėtų tokie žodžiai - keista, bet įdomi. Nes skaityti tikrai nebuvo nuobodu, tačiau ir nebuvo paprasta.

Jeigu kas klaustu ar rekomenduoju ar ne, atsakyčiau, kad taip, nes susipažinti su M. Kundera kūryba vis gi verta. 

O vieną balą nuo knygos numinusavau, nes baigusi skaityti pagalvojau, kad kaži ar ši knyga turės išliekamąją vertę. Abejoju ar po kelių metų mano galvoje bus kas užsilikę apie šią knygą. O ir jokiam rašiny nepanaudosi..