2017 m. spalio 2 d., pirmadienis

Paul Kalanithi "Įkvėpti tylą"


Įsigijau keturias naujas knygas, visos jos mane papirko savo gerais atsiliepimais, turiniu arba viršeliais. Ir viena iš tų keturių yra ši. Na, pirmiausia, aš pati studijuoju akušeriją, todėl knygos apie mediciną mane ir traukia, ir skaitosi kažkaip pažįstamai, suprantamai. Antra, knyga pasakoja kuo tikriausią istoriją ir tai prideda knygai gero svorio. Trečia, ši knyga labai plonytė, perskaitoma per kelias valandas, bet savyje slepianti tikrus turtus.

Knygoje autorius pasakoja apie save, šiek tiek savo vaikystę, savo studijų metus, savo pasirinkimą tapti gydytoju - neurochirurgu. Tačiau puikią karjerą stabdo diagnozė - paskutinės stadijos plaučių vėžys. Paul'as atsiduria nebe gydytojo, o paciento pusėje.

Labai patiko man ši knyga. Absoliučiai viskuo. Plona knygelė, bet puslapių nei per daug, nei per mažai, o būtent tik tiek, kiek reikia. Ir tas rašymo grožis, kurio tikrai iš chirurgo nesitikėtum, bei patys sakiniai, mintys, tokie gražūs ir gilūs, kad daug ką norėjau pasižymėti, o kitų rašytojų citatos taip taikliai parinktos. Net susimąstai, ar čia tikrai rašė gydytojas, kuris, atrodo, yra labiau teoriškai mąstantis žmogus, bet tikrai ne toks puikus filosofas ir mąstytojas. Bet tai pastebėjo ir pats autorius, studijų metais jis vis rinkosi tarp filosofinio/literatūrinio pobūdžio ir medicinos, nugalėjo noras padėti žmonėms - kuo tikriausias gydytojo pašaukimas. Neslėpsiu, graudinausi ir labai jausmingai išgyvenau Paul'o sunkųjį gyvenimo laikotarpį, o dar paskutinis jo žmonos skyrius... Tai tiesiog nuostabi knyga tiems, kurie nori pamąstyti apie gyvenimą, džiaugsmą ir mirtį, apie dalykus, kurie iš tikrųjų įprasmina gyvenimą. Perskaičius knygą lyg ir kažkas tavyje pasikeičia, bent jau kuriam laikui suvoki, kad gyvenimas yra gražus toks koks yra, paprastas, šiltas, apsuptas brangiausių žmonių.

Rekomenduoju visiems! Ir manau, medikams ši knyga būtų puikus atokvėpis ir pamąstymų šaltinis tarp mokslinės literatūros ir darbo. 

Mano įvertinimas: 5/5.

2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienis

Jussi Adler-Olsen "Moteris narve"


Taigi, Knygų slėnis labai džiaugiasi, kad pradėjo bendradarbiauti su "Obuolio" leidykla, tai didžiulis įvertinimas ir dar didesnė priežastis tobulėti, skaityti ir visas mintis sudėti į blogą. Gavau keturias knygas ir vis galvojau, kurią čia pradėjus skaityti, bet netrukau greitai apsispręsti - pasirinkau "Moteris narve", nes girdėjau tikrai labai daug puikių atsiliepimų, bet tikrai negalvojau, kad bus taip gerai.

Šiame romane išlieka tendencija, kurią pastebėjau jau ir kituose detektyvuose, kad pagrindinis veikėjas - detektyvas/policininkas dažnai turi ir savo asmeninių problemų, kurios eina šalia pagrindinės siužeto gijos. Karlas Mjorkas yra detektyvas, kuris vieno nusikaltimo metu neteko savo komandos draugų ir dėl to jis kaltina save, o ir asmeninis gyvenimas ne rožėmis klotas, bet, kaip būdinga, jis į daug ką žvelgia ironiškai, apatiškai ir tiesmukai, drąsiai išsako mintis ir nebando savęs pakeisti. Aišku, detektyve turi būti ir pagrindinis nusikaltimas, taigi prieš penkerius metus pagrobta politikė Merete Liungor. Byla tada liko neišspręsta, nes jokių siūlo galų, kuriuos reiktų ištirti neatsirado, bet Karlas pradeda dirbti naujai įkurtame "Q" skyriuje ir visiškai atsitiktinai į rankas jam pakliūva būtent ši byla. O Karlas, padedamas asistento Asado, randa, kad ne viskas tada buvo patikrinta ir išaiškinta, byla vėl pradedama nagrinėti.

Nežinau ar taip buvau pasiilgusi detektyvo, ar kas, bet šią knygą tiesiog suvalgiau. :) Pirmiausia, ji be galo įtraukianti ir tai yra būtina detektyvui ir, be abejo, pageidautina visose knygose. Vos tik pradėjus skaityti darosi įdomu, o kuo toliau tuo geriau. Antra, labai įdomi siužeto linija, kituose detektyvuose jau antrame skyriuje gali perskaityti žudiko požiūrį ar mintis, neatskleidžiant jo tapatybės, ar bent jau yra daug įtariamųjų, kuriuos skaitant knyga vis įtarinėji, o čia - nieko. Nėra, ko įtarti, bet jau gale skaitant, kai viskas aiškėja, pagauni save mąstant, kad- "Ei, aš žinojau, kad tai kažką reiškia, kad nusikaltėlis būtent šis". Trečia, labai aiškiai parašyta knyga, nebandant skaitytojo vedžioti už nosies ir suvelti viską jo galvoje, priešingai, viskas taip aiškiai ir gerai sudėliota. Na, tikrai, liaupsės šiai knygai ir autoriui.

Kaip dar galiu patvirtinti, kad man knyga tikrai labai patiko? Na, nutiko toks įvykis. Aš atlikinėju praktiką ir kiekvieną diena pirmyn-atgal važinėju tarpmiestiniu mikroautobusu. Esu iš tų žmonių, kurie jau kelios stoteles prieš išlipant yra starto pozicijoje. :D O šiandien, jau baiginėjant knygą, jau, kai įtampa aukščiausiam taške, aš ,žinoma, skaitau. Na ir ką..vos nepravažiavau savo stotelės. Tik pakeliu akis ir žiūriu kaip tolstu nuo vietos, kurioje išlipu. :D Šūktelėjau vairuotojui ir ačiū Dievui jis laiku sustojo. Išlipau su šypsena, nu nes man niekad taip nebūna. Bet "Moteris narve" taip įtraukė, kad turbūt būtų galėje nuvežti į kitą miestą, į oro uostą, įsodinti į lėktuvą ir išskraidinti į negyvenamą salą, žinokit, nebūčiau pastebėjusi. :D REKOMENDUOJU, visiems detektyvų mėgėjams, jums tikrai verta susipažinti su šiuo autoriumi!

2017 m. rugsėjo 10 d., sekmadienis

John Irving "Pasaulis pagal Garpą"


Mano įvertinimas: 3,5/5


Tai trečioji John Irving knyga, kurią skaičiau. Pirmoji buvo "Sidro namų taisyklės" , knyga man labai patiko, po to žiūrėjau ir filmą, pastatyta pagal knygos siužetą. Gaila tik, kad knygą skaičiau būdama dar paauglė, gal 14 metų, todėl ne viskas liko suprasta. Antroji - "Našlė vieneriems metams", taip pat skaityta seniai, gal prieš 6 metus, bet atmintyje vis dar išlikęs keistas, bet įtraukiantis siužetas. Panašiai ir su "Gyvenimas pagal Garpą", knygos siužetas ganėtinai keistas, tačiau pati knyga turi savyje kai ką, kas traukia ir leidžia lengvai versti puslapį po puslapio.


Knygoje Dženė Fylds dirba ligoninėje medicinos seserimi, kur daugiausiai slaugo karo sužeistus vyrus, tačiau pati visiškai nenori surišti savo gyvenimo su kokiu nors vyru. Vienintelis jos noras - turėti vaikelį, kuris būtų tik jos nuosavybė. Savo troškimą ji išpildo, pastoja nuo mirštančio kareivio, taip pasipriešindama teik savo šeimos norui, kad susirastų vyrą, tiek visuomenės normoms, kad padori moteris vaikus gimdyti turi tik susituokus. Taip gimsta pagrindinis knygos veikėjas - Garpas, kuris auga kartu su motina, dažnai nesuprasdamas jos, peikdamas už jos sprendimus ir nesuvokdamas, kad kuo toliau bandydamas nutolti, tuo labiau tampa į ją panašus. Po mokyklos baigimo Garpas su Džene išvyksta iš Amerikos ir porą metų gyvena Europeje, čia abu pradeda savo rašytojų karjeras. Dženė parašiusi vienintelę autobriografinę knygą tampa labai garsia feministe, o Garpas po truputį gyvena ir rašo, susituokia, susilaukia vaikų, patiria ir meilę, ir geismą, ir tragedijas, kurios kiekviena skirtingai paveikia jo gyvenimą.

Kaip ir minėjau, knyga velniškai keista, ne tokia, kad skaitytum ir nieko nesuprastum, bet tokia, kurią skaitai ir galvoji kokio velnio apie tai rašoma, juk tai visiškai neįdomu ar nereikalinga, atrodo knyga ištempta iki begalybės, nes viską galima papasakoti ir paprasčiau. Ir labai keista tai, kad vėliau atrodo, kad be visų tų smulkmenų nebūtų pačios knygos esmės ir stiliaus, tad lyg ir viskas tampa reikalinga. Be to, knyga skaitosi itin lengvai, čia jau Irvingo talentas, parašyti taip, kad ir storiausia knyga persiskaitytų be didelių vargų.

Ši knyga, viena iš nedaugelio, kurias galėčiau rekomenduoti ir vyriškajai giminei. Dažniausiai, skaitant ir pačias populiariausias knygas, vis dėl to, visos man jos dvelkia moteriškumu ir atrodo vyrams jos nepatiktų. O šioje ne tik vyras pagrindinis veikėjas, bet ir didžioji dalis knygos matoma per vyriškąją pusę. 
Knyga turi savotiško vulgarumo, tamsių spalvų, dėl to mėgstantiems švelnesnį siužetą knyga gali pasirodyti atstumianti. Ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko naudingo ir gero iš kūrinio negali pasisemti, nes jame daug žmogaus ydų, purvo, bet pakapsčius giliau ir ypač pabaigoje atsiskleidžia daug gražių dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį.

Ir  jei paprastai, knyga apie gyvenimą, tą sunkų, varginantį, su daug kliūčių ir išbandymų, bet tokį, kurį verta gyventi. 

M.L. Stedman "Švyturys tarp dviejų vandenynų"


Su šia knyga susiję du svarbūs įvykiai. Pirmasis, užbaigiau savo goodreads iššūkį, žinau, kad planas per metus perskaityti 20 knygų yra tikrai nedidelis, bet smagu, kad šiais metais įveikiau tiek ir dar turiu laiko porai kitų. Kitais metais užsibrėšiu daugiau. Antra, tai pirmas kartas, kai knygą skaičiau ne popieriniu variantu. Nepamenu kaip, bet atradau nemokamą programėlę telefonui "Readabook", kuri turi ir savų pliusų ir minusų, bet nutariau, kad į darbą temptis knygas sunku, o kartais atsigulus į lovą ir dar nenorint miego, labai patogu įsijungti ir paskaityti. Programėlėje yra tikrai neblogų knygų, tad, manau, ja dar tikrai naudosiuosi. O šią knygą pasirinkau, nes labai norėjau pamatyti filmą pastatytą pagal šią knygą ir dar tik šviežiai rodytą kino teatruose.

Knygoje veiksmas vyksta Australijoje, Portagezo miestelyje, ten iš karo grįžęs Tomas sutinka žavinga merginą vardu Izabelė, tačiau Tomas paskiriamas dirbti švyturio prižiūrėtoju atokioje Jano saloje. Šis išsiskyrimas nesutrukdo ir toliau augti meilei tarp dviejų žmonių.  Po kurio laiko Tomas su Izabele susituokia ir kartu įsikuria Jano saloje. Ten jie labai laimingi, sala yra jų namai ir tvirtovė, tačiau Izabelė vieną po kito patiria persileidimus ir niekaip negali išpildyti savo didžiausios svajonės -pagaliau laikyti mažą savo kūdikėlį rankose. Vieną audringą popietę, Izabelė ir Tomas išgirsta kūdikio verksmą ir pamato, jog į salos krantą atplukdyta valtis, kurioje guli suvystyta maža mergytė. Jano salos gyventojai nusprendžia, kad tai Dievo siųsta dovana ir niekam apie šį įvykį nepraneša bei mergaitę augina kaip savo. Bet ar šis sprendimas yra tinkamiausias?

Knygą galėčiau priskirti prie tų lengvai skaitomų, atsipalaidavimui skirtų knygų, tik tiek, kad ši ne saldžios meilės romanas, o genėtinai liūdna istorija, kurią skaitant džiaugsmo nelabai pasisemsi, bet tikrai išmoksi gyvenimui svarbių pamokų. Tai tikros meilės istorija, meilės tarp dviejų žmonių, tarp tėvų ir vaikų. Skaitant net pradedi galvoti ar tikrai tėvai yra tie, kurie pagimdė, o gal tie, kurie išaugino vis gi tampa tikraisiais? Na, kaip sakiau, įvairių temų apmąstymams tikrai yra.
Todėl knyga puikiai tiks, kai norisi ne kažko lėkšto, bet ir ne kažko labai sudėtingo.

Žinoma, vos spėjus perskaityti knygą, nutariau žiūrėti filmą. Ir turiu pasakyti, kad filmas tikrai labai gerai pastatytas, tikrai nenuvylė ir net papildė pačia knygą, padėjo ją geriau suprasti ir pajausti. Nemeluosiu, pabaigoje filmo verkiau upeliais.

2017 m. rugpjūčio 19 d., šeštadienis

Jurga Ivanauskaitė "Kaip užsiauginti baimę"


Mano įvertinimas: 2/5

Tai ketvirtoji rašytojos knyga, kurią perskaičiau. Ir turiu pripažinti, kad visos Jurgos Ivanauskaitės knygos mane traukia, aš jas skaitau, vienos patinka labiau, kitos mažiau. Tarp mano favoričių - "Pakalnučių metai" ir "Miegančių drugelių tvirtovė". Abi knygas labai rekomenduoju pradedant pažintį su šia nuostabia autore.

"Kaip užsiauginti baimę" - apsakymų rinkinys, su dvylika skirtingų, bet atrodo tarpusavyje kažkokiu ryšiu sumegztų, istorijų. Visose pagrindiniai veikėjai yra kankinami kažkokių baimių, nebūtinai realių, bet ir tokių, kurios egzistuoja tik žmogaus viduje. Visi apsakymai persmelkti didesnio ar mažesnio niūrumo ir baigiasi jie beveik visada blogai.

Tai trečias kartais, kai bandau imtis šios J. Ivanauskaitės knygos, visus prieš tai bandytus kartus tiesiog pradėdavau ir numesdavau, taip ir neprisijaukinusi šios knygutės (knygutės, nes ji plona ir visai mažytė). Bet, kai vėl bibliotekoje už jos užkliuvo mano žvilgsnis, nutariau, kad laikas susiimti, perskaityti ir pabaigti tai, kas pradėta.

Tai tikrai gera knyga, bet ne man. Tai visai ne mano stilius, ne tai, ką aš mėgstu, ne tai, ką aš skaitau su malonumu ir taip yra todėl, nes ši knyga kitokia. Turiu omeny tai, kad jau apskritai Jurga Ivanauskaitė nerašė plačioms publikoms, nerašė dėl to, kad būtų išleistas, kuo didesnis knygos tiražas, ji rašė tai, kas buvo artima jai, kas glūdėjo jos sieloje ir tai suranda savo skaitytojus. Ši knyga, kad ir labai žodingai parašyta, su daug įdomiai užslėptų minčių, manęs nesurado. Skaitant vis galvojau apie tai, kad tokia knyga labiau tiktų "meniškos sielos" žmonėms, ir šiuo pasakymu noriu pridurti, kas man yra toks žmogus. Man "meniškos sielos" žmogus yra toks, kuris į pasauli žiūri kitu kampu, ne kaip mes, tie, kurie esam įrėminti rutinos rėmuose ir pripratę mąstyti vienodai, bet taip pat menininkai man yra jausmų žmonės, kurie viską išjaučia daug stipriau ir kartais atrodytų iš smulkmenų susikuria didžiausias gėrybes arba blogybes. Manau, supratote, ką turiu galvoje. Taigi, ši knyga labiau tokiems žmonėms ir galiu sakyti, kad ji ir yra būtent apie tokius žmonės, nes knygoje daug kentėjimų, vidinių keistenybių ir kitokio pasaulio matymo.

Knyga tikrai ne mano mėgstamiausia, bet nesigailiu, kad skaičiau. Visiems šios knygos nerekomenduoju, bet, jei manote, kad ji jūsų stiliaus - drąsiai imkitės. O manęs lentynoje dar laukia kitos dvi autorės knygos - "Ragana ir lietus" bei "Agnijos magija".

2017 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis

Tess Gerritsen "Donoras"


Mano įvertinimas: 5/5

Apie Tess visada atsiliepiu tik gerai arba labai gerai, jos kūrybą pamilau prieš kelerius metus ir kiekvieną kartą džiaugiuosi ją skaitydama.

Knygoje medicinos rezidentė Abė Dimeteo sunkiai dirba vardan savo svajonės - tapti profesionale chirurge. Jos gabumai nelieka nepastebėti ir Abei pasiūloma įstoti į prestižinę Beisaido ligoninės širdies chirurgų transplantacijos grupę, kurios narys yra ir jos mylimasis Markas. Atrodytų viskas klostosi puikiai, bet Abė padaro lemtingą klaidą - jos valia donoro širdis atitenka ne turtingo ir įtakingo Viktoro Voso pagyvenusiai žmonai, kuriai transplantologų grupė numatė operaciją, o pacientui pagal oficialų sąrašą. Neilgai trukus iš kažkur atsiranda dar viena širdis, moteriai skubiai atliekama transplantacija ir Abė išsiaiškina, kad duomenys apie donorus yra klastojami, ligoninėje vyksta prekyba organais.

Tai pirmoji T.Gerritsen parašyta knyga ir tai tikrai šiek tiek jaučiasi. Ne visur išbaigtos mintys, daug mažiau kriminalo ir detalių žmogžudysčių aprašymų, priešingai nei Ricoli & Ailz serijoje. Tačiau čia aš radau daugiau medicininio gyvenimo, transplantacijų ir gydymo aprašymų, kas man, kaip dirbančiai ir besimokančiai medicinos srityje yra labai įdomu. Apskritai, visos šios autorės knygos man yra kažkas nepaprasto, man ji detektyvų karalienė, vienintelė sugebanti taip įtraukti ir priversti knygos nepadėti į šalį iki vėlaus vakaro. Skaitydama T.Gerritsen aš ilsiuosi nuo sudėtingos literatūros ir dienos sunkumu, todėl ir ši knyga buvo tikra atgaiva.

Jei dar niekada neskaitėte Tess Gerritsen romanų, būtų pats laikas pabandyti, garantuoju, kad gausit viską, kas reikalinga detektyvui: įtampą, kraupius įvykius ir netikėtą pabaigą.

2017 m. liepos 29 d., šeštadienis

Magda Szabo "Pasakykite Žofikai"


Mano įvertinimas: 4/5


Tikras iššūkis yra į rankas imti nežinomos autorės, niekur negirdėta knygą. Kai aplink tiek daug norimų perskaityti, sunku išklysti iš kelio ir imtis kažko nežinomo. Bet kaip gera ir naudinga tokias knygas skaityti! Jos plečia akiratį ir leidžia pažinti nežinomas temas, veikėjų gyvenimus, apie kuriuos taip lengvai nerasi jokiame tinklaraštyje. Taip nutiko ir su knyga „Pasakykite Žofikai“ , 1962 –tų metų leidimo knyga, aptrintu viršeliu ir pageltusiais puslapiais, atsirado mano rankose po to, kai ją davė ir rekomendavo perskaityti draugė. O dabar, esu labai jai už tai dėkinga.

Magda Sabo savo knygoje aprašo vienuolikmetės Žofikos gyvenimą, jos susidūrimą su mirtimi. Darbo vietoje netikėtai miršta Žofikos tėtis – gydytojas Gaboras Nad. Prieš mirtį jis spėja ištarti žodžius: „Pasakykite Žofikai...“. Todėl mergaitė bando išsiaiškinti, ką norėjo jai pasakyti tėtis. Šalia to knygoje rutuliojami ir kiti įvykiai, susiduria du skirtingi, vaikų ir suaugusiųjų, pasauliai.

Savo atsiliepimą apie knygą noriu pradėti nuo to, kad tai knyga su psichologijos prieskoniu. Asmeniškai, nemėgstu tų tikrų psichologinių knygų, kur tik sausa teorija ir faktai, man patinka, kai į tai įpinama įdomi istorija. O šioje knygoje labai įdomiai ir sklandžiai pateikiama vaiko psichologija – požiūris, reakcija į mirtį, suaugusiųjų gyvenimą. Pati knyga daugiausiai ir kalba apie vaikų auklėjimą. Žofikos mama Judita – pedagogė, visą savo karjerą praleidusi institute, kur rašė straipsnius ir knygas apie vaikų supratimą ir auklėjimą, bet pati niekaip neperprantanti savo dukters, mananti, kad jau tokių keistų vaikų kaip Žofika nėra, nesuprantanti, kokį skausmą mergaitė patiria dėl mylimo tėvo mirties. Ne tik mama, bet ir aplinkiniai visada manė, kad Žofika tiesiog labai keista mergaitė, linkusi būti nepastebima, labai tyli ir niekada nesakanti, ką galvoja. Tačiau knygos autorė įrodė, kad yra priešingai, Žofika labai daug (net per daug) mąstanti mergaitė, suprantanti ir užjaučianti, priimanti gyvenimo sunkumus. Mergaitė tiesiog mąstė kitaip nei suaugusieji ir kartais bijodavo garsiai reikšti savo mintis. Žofikai nebuvo lengva, kai mirė jos geriausias draugas ir užtarėjas – tėtis,  dėl finansinių sumetimų teko persikraustyti iš taip gerai pažįstamo ir mylimo buto, o dar suaugusieji draudžia bendrauti su geriausia drauge. Tačiau Žofika nepaprasta mergaitė, tokia mažytė, o sugebanti pasirūpinti ne tik savimi, bet ir tais suaugusiaisiais, kurie kartais būna akli ir kurti, nebemokantys į pasaulį žvelgti plačiomis, vaiko akimis.

Taip pat, labai patiko pasirinktas knygos pasakojimo būdas, išreikštos mintys, tai, kad šioje knygoje galima išvysti save ar kai kuriuos dalykus pritaikyti sau. Jau nemažai metų praėjo po knygos parašymo, tačiau jos temos, išgyvenami jausmai labai svarbūs ir šiomis dienomis.

Puiki knyga, kurią rekomenduoju tiek tėvams, tiek pedagogams, tiek žmonėms, kuriems įdomus vaiko psichologinis pasaulis. Viliuosi, kad atsiras daugiau žmonių, perskaičiusių šią knygą ir galės taip pat pasidalinti savo nuomone.

2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

Jane Austen "Puikybė ir prietarai"


Mano įvertinimas: 5/5.

Vos tik spėjau į savo instagram paskyrą įkelti nuotrauką su prierašu, kad skaitau šią knygą, pasipylė nemažai komentarų su puikiais atsiliepimais apie šį klasikos kūrinį. Tie puikūs atsiliepimai bei anksčiau girdėtos nuomonės, suteikė daug vilčių, kad knyga tikrai bus nepaprasta.

Knygoje pasakojama apie Anglijos provincijoje gyvenančią Benetų šeimą, kurioje auga penkios dukros. Mergaičių mamos svarbiausias gyvenimo tikslas - ištekinti dukras, o tėvas į viską žiūri su savotišku humoru. Į Benetų kaimynystę atsikrausto nevedęs jaunikaitis ponas Binglis, dėl to Benetų šeimoje kyla sambrūzdis - reikia ištekinti vieną savo dukterų. Ir tam puikiai tinka vyriausioji Džeinė, kuri ne tik sužavi Binglį, bet ir pati jį pamilsta. Tačiau šiai draugystei nepritaria nei Binglio seserys, nei jo geras draugas ponas Darsis. Jie mano, kad Benetai yra neturtingi ir pernelyg stačiokiški. Tačiau pagrindinį vaidmenį knygoje vaidina Elizabieta ir ponas Darsis, kurie knygos metu po truputį susipažįsta vienas su kitu.

Turiu pripažinti, kad pradžioje sunkiai sekėsi įsiskaityti į knygą, priprasti prie rašymo stiliaus, veikėjų dialogų, kurie atspindi XIX a. manieras, dėl to pradžioje truputį kankinausi. Taip pat pasirodė, kad knygoje mažai vietos buvo skiriama Elizabietos ir Darsio bendravimui ir nemažai vietos pašaliniams žmonėms. Nors, žinau, kad visi veikėjai lygi vieno reikalingi, bet aš taip norėjau daugiau skaityti apie romantišką draugystę, o ne jaunėlių seserų susižavėjimą karininkais ar pusbrolio apsilankymus. Atrodytų, jei jau radau prie ko prikibti, tai kodėl aukščiausias įvertinimas? O gi, todėl, kad po knygos perskaitymo pažiūrėjau filmą ir jis buvo tiesiog nuostabus, padedantis dar geriau suprasti knygą. Filmo pagalba Elizabietos charakteris atsiskleidė, kaip labai protingos bei žaismingos merginos, kuri mėgsta patraukti per dantį aplinkinius ar leistis į įdomias diskusijas, o Darsis (ach..gražuolis Darsis) filme pasirodė nedrąsus ir  užsidaręs, nelinkęs su bet kuo leistis į draugystes.
Visa tai, žinoma, pasakyta ir knygoje, tačiau filmo pagalba aš geriau įsivaizdavau ir supratau veikėjus. Štai dėl ko man knyga pasidarė dar patrauklesnė po filmo peržiūrėjimo. Ir šiaip manau, kad kada nors būtų puiku knygą perskaityti dar kartą, gal net originalo kalba. Ir suprasti bei išgyventi viską vėl.

Ir žinoma ši knyga yra daug kartų romantiškesnė nei visi dabartiniai meilės romanai. Rekomenduoju visoms pasaulio moterims tiek knygą, tiek filmą.

2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru"


Mano įvertinimas: 5/5

Informacija apie šią knygą vis traukė akį - skaičiau puikius atsiliepimus, kurie paskatino ir mane įsigyti šią knygą. Ir tai dar viena, puiki knyga, kuriai ne gaila nei vieno išleisto cento.

Knygoje pasakojama apie septyniolikto amžiaus Olandiją. Pagrindinė veikėja Grėtė priversta eiti dirbti kambarine, tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimyną - mamą, regą praradusi tėvą, jaunesniąją sesę ir besimokanti brolį. Grėtė gauna darbą tapytojo Vermerio namuose, kur susipažįsta su taip ja žavinčio meno pasaulio paslaptimis, o ir pati tampa jo dalimi. Knygoje pasakojamas garsiojo paveikslo "Mergina su perlo auskaru" atsiradimas (nors teko apie paveikslą skaityti internete ir ten paveikslo atsiradimas yra kiek kitoks).

Pirmiausia, reikėtų pradėti nuo to, kas labiausiai mane žavi šioje knygoje - tai būtent istorijos vieta ir laikas. Septyniolikto amžiaus Olandija..ach, net atsidūstu pagalvojus, kaip norėčiau kelioms akimirkos nusikelti į šį laikotarpį, kur klestėjo menas, moterys vaikščiojo apsivilkusios sukneles ir visa žmonių buitis buvo dar nepaliesta technologijų. Visada knygos, kurios mane nukelia į senus laikus, jau gauna ne menką pliusą. O šioje knygoje dar nukelia taip įtaigiai, kad tampa labai nesunku viską pačiam įsivaizduoti.

Antra, pati istorija nepaprastai įdomi, atskleidžianti to meto skirtingų visuomenės sluoksnių žmonių buitį, gyvenimą, bendravimą. Nuo pat pradžių skaitant, jaučiamas kažkoks virš galvų susikaupęs nerimo ir blogumo debesis, kuris vis tvenkiasi ir tvenkiasi virš Vermerio šeimos namų ir ypatingai virš Grėtės galvos. Kūrinyje tarp veikėjų susimaišęs tiek nerimas, pavydas, aistra, meilė, troškimai, apatiškumas, pagundos. Istorija pasakojama su intrigos prieskoniu, kuris atskleidžiamas tik po truputį, todėl skaitant nesinori knygos dėti į šalį.

Tiek knygos kalba, tiek pati istorija man be galo įdomi, žavinga ir turiu pripažinti, kad net pamokanti, nes parodo skirtingus žmonių charakterius, polėkius, kuriuos verta vėliau apmąstyti. Man patiko ir tai, kad knyga skaitėsi taip greitai ir lengvai, nevargino savo turiniu.

Rekomenduoju šią knygą visiems dar neskaičiusiems, o ypatingai žmonėms, kuriuos žavi menas, geros ir įdomios istorijos bei klasikos kūriniai.

P.S O aš būtinai artimiausiu metu žiūrėsiu pagal šią knygą pastatytą filmą.

2017 m. birželio 19 d., pirmadienis

Vanessa Diffenbaugh "Pakelti dangų"


Mano įvertinimas: 3,5/5

Šis skaitinys buvo visai neplanuotas, nuėjus į biblioteką, pasižvalgyti į naujai gautas knygas, neradau nieko itin trokštamo, o be to, dar namuose turėjau bibliotekos knygų, todėl nusprendžiau nieko neimti. Betgi ar taip būna mums, skaitytojai? :D Knygą pasiėmė mama, o skaitau vis dėl to aš.

Knygoje pasakojama apie jauną mama Lėtę, kuri turi du vaikus - penkiolikmetį Aleksą ir šešiametę Luną. Juos užauginti padėjo Lėtės tėvai, tačiau vieną dieną jie išvykstą į gimtąją Meksiką ir Lėtė lieka viena su vaikais, kurių beveik nepažįsta, nežino kaip su jais bendrauti ir kaip tvarkytis buityje. Todėl Lėtė turi išmokti būti mama savo vaikams, išmokti susitvarkyti ne tik su esamomis, bet ir būsimomis problemomis.

Nesitikėjau iš knygos daug, teko skaityti pirmąją autorės knygą "Gėlių kalba", kuri labiausiai sužavėjo būtent gėlių reikšmėmis (dar ir dabar galvoju, kad kurdama savo vestuvinę puokštę vadovausiuosi šia knyga), o ne pačia istorija. Todėl ir iš šios nesitikėjau kažko labai nepaprasto. Ir kartais tikrai labai gerai nieko iš knygos nesitikėti, nes tada net ir mažiausia prasmė, paslėpta tarp eilučių, tampa ypatinga ir knyga jau tampa ne bet kuo.

Nesitikėjau nieko, bet gavau tikrai labai romantiška, gyvenimiška, jausminga istoriją, kuri skaitėsi be galo lengvai ir gana įdomiai. Knygoje gvildenama ne viena rimta tema, tarp jų - tėvų ir vaikų santykiai, patyčios mokykloje, imigracijos problemos, paauglių meilė. Tad pasisemti naujų minčių tolimesniems pamąstymams tikrai yra iš ko.

Įvykių šioje knygoje su kaupu, skyrius po skyriaus vis kažkas netikėto, apie visus tuos įvykius, nepasakosiu, po to bus visai neįdomu skaityti patiems. Bet ką aš tuo noriu pasakyti? Man tų įvykių buvo per daug. Esu mėgėja, kad veiksmo mažiau, bet tada visi taškai sudėlioti į vietas, nenutrūksta niekur galai ir visi veikėjai iki galo atlieka savo funkcijas, o kai visko tiek daug, labai natūralu, kad kažkas atrodo nesutampa, kažko trūksta. Tai tikrai ne rimtos literatūros kūrinys, kuris įstrigs ilgam ar pakeis jūsų gyvenimą, labiau knyga poilsiui tarp rimtos literatūros skaitymo.

Rekomenduoju žmonėms ieškantiems lengvo siužeto romano atostogoms, kuris persiskaitytų greit ir neapkrautų savo turiniu. Taip pat ši knyga kažkuo man priminė Santa Montefiore rašymo stilių (nors vėlgi, galiu lyginti tik su viena jos knyga, kurią skaičiau), todėl jos gerbėjams rekomenduočiau pabandyti ir šią autorę, o gal taip pat patiks.

2017 m. birželio 13 d., antradienis

Hannah Kent "Paskutinės apeigos"



Mano įvertinimas: 5/5

Šios knygos norėjau labai. Pamačiusi tiek daug puikių atsiliepimų internete, nusprendžiau, kad ji tikrai turi atsidurti mano perskaitytų knygų sąraše. Ieškojau bibliotekoje - neradau, bet negalėjau nustoti galvoti apie ją. O kartą užsukus su draugu į knygyną ir jam liepus išsirinkti knygą, net nedvejodama čiupau šią ir tai buvo puikus pirkinys.

Knygos veiksmas vyksta atšiaurioje Islandijoje, 1829 metais. Religinga šiaurės slėnio šeima yra įpareigojama globoti mirties bausme nuteista Agnes Magnusdotir už jos atlikta nusikaltimą. Šeimyna nėra tuo patenkinta, bet trauktis nėra kur, tai jų pareiga. Taigi, paskutiniuosius gyvenimo mėnesius šalia Agnes yra toji šeimyna ir jos pasirinktas dvasininkas, kuris turi ją paruošti susitikimui su mirtimi (jei išvis galima tam pasiruošti). Knygoje pasakojamas ne tik dabartinis Agnes gyvenimas, aplinkinių smerkimas, mirties bausmės laukimas, bet šalia ji pasakoja ir savo ankstesnio gyvenimo istoriją, apie vaikystę, meilę ir mirtį.

Galiu tik prisidėti prie visų tų liaupsių, kurių jau teko nemažai prisiskaityti. Tai tikrai nepaprastai įdomi, tragiška ir niūri knyga, bet savyje turinti kažkokios šviesos, kurią sunku, bet įmanoma pamatyti. Pradėti noriu nuo to, kad aš dažniausiai neperku naujai išleistų knygų, nes bijau, kad prašausiu ir nusipirksiu tai, kas nepatiks, o pinigai bus išleisti veltui. Dėl tos priežasties, mano lentynoje daugiausiai klasikos kūrinių arba prieš porą metų išleistų ir daugeliui patikusių knygų. Bet galiu patikinti, kad ši knyga yra absoliučiai verta tiek sumos, tiek vietos asmeninėje knygų lentynoje. Ji įtraukianti nuo pirmų puslapių, gyva ir graži knygos kalba, įdomi tema ir net, sakyčiau, su įtampos prieskoniu, kuris neleidžia knygos padėti į šalį nei minutei. Labai lengva skaityti šį kūrinį, puslapiai verčiasi vienas po kito, todėl knyga tiesiog praryjama, nes tokia gera. :) Kiekvienas veikėjas atskirai įdomus ir išpildytas, kiekvienas su savo nuomone, savotiškais charakteriais, kurie atsiskleidžia keliaujant knygos puslapiais. Ir turbūt neįmanoma nesižavėti ar nesijaudinti dėl pagrindinės veikėjos Agnes, kuri turi gyventi su mintimi, kad greit išeis iš šio pasaulio. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo stipri ir šalta moteris, bet viduje ji trapi ir pažeidžiama.
Didžiulis pliusas ir tai, kad knyga paremta tikrais įvykiais, kuriuos autorė aprašė nagrinėdama jau parašytas su tai susijusias knygas ir straipsnius bei bendraudama su to krašto žmonėmis. O kai kuriose vietose, autorė pasitelkia ir savo pačios fantaziją ir aprašo įvykius, kurie buvo tikėtini.

Rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju, visiems, kurie dar liko neskaitę šio kūrinio! Ieškantiems gero, įdomaus, naujo romano. Mėgstantiems įtemptas, rimtas, bet ne nuobodžias knygas. O aš labai džiaugiuosi šiuo pirkiniu ir maloniu skaitymu.

2017 m. birželio 6 d., antradienis

Saira Shah "Virtuvė be pelių"


Mano įvertinimas: 2/5

Prieš imantis šios knygos skaitymo, nieko apie ją nežinojau. Teko tik matyti kelias kitų skaitytojų nuotraukas instagram programėlėje, bet nieko daugiau. Bibliotekoje radus šią knygą susidomėjau jos turiniu, o paskaičius likau jau visiškai sudominta ir žinoma ji parkeliavo kartu su kitomis knygomis į namus.

Knygos tema tikrai įdomi, bent jau man anksčiau niekur kitur neskaityta, dėl to prie skaitymo prisidėjo smalsumas ir noras žinoti kažką daugiau apie neįgalaus vaiko gimimą, tėvų susitaikymą ir psichologinius išgyvenimus. Ana ir Tobijas laiminga pora, svajojanti apie vaikelio gimimą, persikraustymą į Provansą ir tiesiog tobulą šeimos gyvenimą Prancūzijoje. Tačiau šią idilę ir svajones sugriauna Anos ir Tobijaus pirmagimė Frėja, kuri tik gimus paaiškėja yra neįgali. Šis mergytės neįgalumas labai stiprus, neišsivysčiusi dalis smegenų, dėl to mergytė nesivystys kaip normalūs vaikai, didžiąją dalį gyvenimo praleis lovoje ir turbūt dėl dažnų priepuolių, nesivystančių refleksų ilgai negyvens. Ši žinia skaudžiai paliečią poros gyvenimą, jie patys negali suprasti ar myli tą mažą, gyvenimo nuskriaustą mergytę, nes juos kausto didžiulė baimė. Nepaisant to, pora įgyvendiną savo norą išvykti iš Londono į Prancūziją, tik, deja, visai ne į Provansą, o į tikrą kalnuotą užkampį, kur ligoninė tik už dviejų valandų kelio automobiliu, į didžiulius senovinius namus, kuriems reikia remonto, o virtuvėje laksto pelės!

Turiu pripažinti, kad tai gana negatyvi knyga, ne vien tik dėl mergaitės neįgalumo, bet ir dėl pačio veikėjų mąstymo, gyvenimo su šia problema. Man atrodo natūralu, kad ir koks vaikas bebūtų mamos juos jaučia geriausiai ir myli labiausiai, juk devynis mėnesius nešiojo po savo širdimi. Buvo keista ir neskanu skaityti, kai Ana savo dukrelę priepuolio metu tiesiog palikdavo vieną, nes jai būdavo per sunku tai matyti, kaip vis galvodavo apie tai, kad geriau mergaitė išvis nebūtų gimusi ir kad geriau būtų ją atiduoti į kokius globos namus. Suprantu, tai natūralu, visokių minčių kyla, o dar tokioje situacijoje, tačiau Ana tai džiaugėsi mergyte, stebėjo kiekvieną jos naują pokytį, prisiglaudusi kartodavo, kad niekad nepaliks, tai vėl norėdavo viską mesti, palikti ją ir išeiti. Tuo tarpu, Tobijas, bijodamas per daug prisirišti prie mergytės, visiškai atsiribojo nuo bet kokios jos priežiūros ir nuo visų ūkinių darbų. Todėl knygoje daug pykčių, tarpusavio nesutarimų.

Be to, iš knygos aš tikėjausi šiek tiek ko kito. Maniau, kad ji bus labiau nukreipta į tėvų psichologiją, kaip jie tvarkysis su šia žinia, kaip prisitaikys prie kardinaliai pasikeitusio gyvenimo. Gavau ne visai tai, nes knygoje labai daug įvykių, o Frėja šalia atrodo tik kaip dar vienas nežymus, bet visiems labai skaudus reikalas. Pirmiausia Frėjos gimimas, tada persikraustymas, griūvantys naujieji namai, pelės, kurių neįmanoma išnaikinti, keista namo prižiūrėtoja Lizė, Tobijaus užimtumas, derliaus sezonas, kur dar kokie penki kiti veikėjai ir iš seno pusiau dienoraščio, pusiau receptų knygos aiškėjantis seniai mirusi namo gyventojos Rozos likimas.. Buvo per daug ir jau atrodė skaitai apie visus, bet ne apie pačią esmę.

Knyga ne iš pačių gerųjų, nesigailiu, kad skaičiau, bet nieko nebūčiau praradusi, jei būčiau ir neskaičiusi. Rekomenduoti galiu tiems, kurie mėgsta tokio tipo knygas, kuriose pagrindinės temos susijusios su skaudžiais išgyvenimais, bet pridursiu, kad stipresnius veikėju jausmus ir psichologinius išgyvenimus gausit skaitydami kokią J.Picoult.

2017 m. gegužės 21 d., sekmadienis

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV"


Mano įvertinimas: 5/5

Štai ir vienos geriausių mano skaitytų knygų sagos pabaiga. Paskutinioji, kurios puslapius norėjosi taupyti, kiekvienu žodžiu pasimėgauti dar kartą. Aš nuoširdžiai pavydžiu tiems, kurie šią Norvaišų šeimos istoriją dar tik kažkada skaitys, pavydžiu tų dar jiems nežinomų kelionių, spalvingų veikėjų charakterių. Bet aš galiu džiaugtis tuo, kad šias knygas galėsiu skaityti dar kartą ir vis tiek jomis mėgautis, nes būtent dvi pirmos dalys skaitytos po kelis kartus ir vis tokios pat geros, kaip pirmą syk.

Paskutiniojoje dalyje giminės istoriją tęsia Pranciškus Ksaveras Norvaiša iš Milkantų. Jis proanūkis Kazimiero Norvaišos, Uršulės brolio, nuo kurių ir prasideda pirmosios knygos pasakojimas. 1770 metai, Pranciškus Ksaveras jėzuitas, kunigas, matematikas ir labai išsilavinęs, šeimoje gerbimas žmogus, pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje persipina ir kitų žmonių gyvenimo vingiai.

Turiu pripažinti, kad "Silva Rerum" knygoms jaučiu didžiules simpatijas. Dar nuo pirmosios knygos, kurią skaičiau senesnio leidimo, dar minkštais viršeliais, šiek tiek jau spėjusiais gelstelėti puslapiais, įsimylėjau veikėjus, istoriją, autorės rašymo manieras, knygoje vaizduojamus laikus. Susižavėjau istorija, kuri taip skiriasi nuo lietuvių rašytojų mėgstamos melancholijos, bet tuo pačiu ir tokia lietuvišką, su lietuviškais miesteliais, miestais, lietuviška gamta, papročiais. Man, kaime užaugusiai, gamtą mylinčiai merginai, tie visi gamtos aprašymai, tie dvarai lyg koks balzamas širdžiai. Skaičiau ir gėriau į save, mėgavausi kiekviena knyga. O paskutinioji buvo ne ką prastesnė nei pirmosios, nors jau kitokia, veiksmas vyko ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, tačiau vis tiek labai įtraukianti. Knygoje man patiko viskas, tiek tas atsigręžimas į praeities kartas, tiek ta lietuviška nostalgija užklumpanti svetimuose kraštuose, tiek veikėjų aprašymai, jų išpildymas, visos knygos mintys ir autorės pamąstymai, perteikti veikėjų lūpomis ar gyvenimo įvykiais. Buvo įdomu, lengva ir gera skaityti šią knygą.

Rekomendacija turbūt keliauja pirmiausia tiems, kas skaitė ankstesnes dalis. Žinau, kad šių knygų gerbėjų yra labai daug, bet yra ir tokių, kurie nesiryžta imtis knygų būtent dėl tokio didelio jų populiarumo, tačiau tikiu, kad dar daug skaitytojų ateityje taip pat mėgausis ir perskaitę girs šias knygas, taip kaip aš.

2017 m. gegužės 4 d., ketvirtadienis

Stephen King "Švytėjimas"


Mano įvertinimas: 5/5.

Po pirmos, labai įdomios pažinties su Stephen King kūryba, užsimaniau paskaityti kažką dar. Ir šiaip jau buvo metas paskaityti ką nors mistiško, šiurpoko, kažko tokio "kingiško". :D

Siužetas: Knygoje pasakojama apie šeimą, kuri žiemai įsikelia į viešbutį "Panorama". Ten tėvas Džekas turi atlikti prižiūrėtojo pareigas, o kartu su juo atvyksta ir jo žmona Vendi bei penkerių sūnus Denis. Šeimyna didžiuliame viešbutyje lieka vieni, o prasidėjus sniego pūgoms ir visai atskirti nuo išorinio pasaulio. Ir, žinoma, tada pradeda dėtis keisčiausi dalykai, viešbutis pradeda veikti gyventojus, pirmasis tai supranta mažasis Denis, kuris turi Dievo dovaną - vizijas, kurios dar vadinamos "švytėjimu".

Mano nuomonė: Gavau absoliučiai viską, ko ir tikėjausi iš šios knygos, o siaubo dar ir su kaupu. Skaitant, kai nieko nebūdavo namuose, nugara lakstė šiurpuliukai ir atrodydavo, kad vis kažkas kažkur krebžda, vaikšto. Bet už tai Kingas man ir patinka, jis taip puikiai išpildo siaubo elementus, ko kartais net kino filmuose pasigendu. O kalbant apie filmus, užmečiau akį į garsiąją knygos ekranizaciją ir galiu patvirtinti senai žinomą tiesą, kad knygos daug geriau už filmus.

Kaip ir anksčiau mano skaitytame romane "Gyvūnėlių kapinės", taip ir čia pagrindinis dėmesys skiriamas šeimai, žiūrima į kiekvieną šeimos asmenį atskirai, sutelkiamas dėmesys į visų psichologiją. Denis nori tik, kad tėvai būtų  laimingi, niekada nesugalvotų skirtis. Vendi nori, kad pagaliau šeimoje viskas būtų kaip anksčiau, Džekas negertų ir visi laimingai  gyventų. O Džekas jausdamas kaltę už ankstesnes klaidas, nori  pasitaisyti, bet veikiamas didžiulio noro išgerti ir viešbučio atmosferos, jis nesugeba atskirti tikrovės nuo haliucinacijų. O tos haliucinacijos aprašytos labai tikroviškai ir įdomiai.

Be to, yra antra knygos dalis pavadinimu "Daktaras miegas", kurioje pasakojama mažojo berniuko Denio tolimesnio gyvenimo istorija. Tikiuosi, kad ateityje paklius ir ši knyga man į rankas.

Galiu tik pridurti, kad labai rekomenduoju šį rašytoją, jei dar neteko jo skaityti. Aš garantuotai dar skaitysiu ir skaitysiu jo išleistus kūrinius, nes tikrai verta.

2017 m. balandžio 20 d., ketvirtadienis

Muriel Barbery "Ežio elegancija"


Mano įvertinimas: 4/5.

Ši knyga lentynoje guli nuo pačios pirmosios mano aplankytos knygų mugės laikų. Tai būtų 5-6 metai atgal. Tikrai ilgas laikotarpis, tačiau, manau, kad kiekviena knyga yra perskaitoma laiku, kad ir kada perskaityta, skaitytojui ji suteikia tai, ko jis tuo metu joje ieško. Šioje knygoje sau aš radau daug.

Siužetas: Romanas pasakoja apie penkiasdešimt ketverių metų namsergę Renė. Ji dirba viename Prancūzijos turtuolių name, nors daugeliui ji atrodo, kaip tipinė namsargė, Renė iš tiesų, yra protinga, intelektuali ir besidominti literatūra, menu, muzika, moteris. Knygoje svarbus vaidmuo tenka ir Palomai - vienai iš to namo gyventojų, labai protingai dvylikametei mergaite, kuri gyvena supama turto ir visos aukštuomenės beprasmybės. Palomos tikslas - per savo tryliktąjį gimtadienį nusižudyti.

Mano nuomonė: Tai knyga - apgavikė. Pirmiausia mane apgavo viršelis ir pats knygos apipavidalinimas. Ji visai mažytė, su trumpais skyriais, todėl tikėjausi, kad knyga bus lengvai skaitoma ir didelio susikaupimo nereikalaujančio siužeto. Klydau, nes knyga tikra filosofinė bomba, kurioje didžiąją laiko dalį užima ne įvykiai, o aplinkinio pasaulio stebėjimas, mąstymas apie skirtingas visuomenes klases, žmonių elgesį, požiūrius, pačią gyvenimo prasmę. Knyga prikimšta sudėtingų terminų, kurie šiek tiek erzino, bet tuo pačiu ir suteikė knygai savotiško rimtumo. Toliau, knyga apgavo mane savo ne itin įdomia pradžia, todėl teko prie knygos pratintis pamažu, bet vėliau aš ją tiesiog prarijau ir vis laukiau kada galėsiu prisėsti ir paskaityti.
Tai tikrai puiki knyga, verčianti susimąstyti apie gyvenimo trapumą, dalykus, kuriuos reikia vertinti, kuriais reikia mėgautis. Tik dar kartą įsitikinau seniai žinoma tiesa - mažuose dalykuose slepiasi didžioji laimė. Ir šioje knygoje, dėmesys nėra sutelktas į kažkokius didelius įvykius, priešingai, knyga parodo, kad laimė tai viena, bet gerai pasirinkta draugė, tradicinis arbatos gėrimas ir naminių skanėstų ragavimas, tai nauja ir įdomi pažintis, knygos, filmai, menas, mylimas augintinis ir daug panašių dalykų. Pabaiga man buvo netikėta ir užvertusi knyga nubraukiau ašarą. Buvo gera skaityti šią knygą, pasisemti išminties ir dar kartą savyje perkratyti savo vertybių stalčiuką. Stipriai rekomenduoju, manau, kad ši knyga nedovanotinai pamiršta, bet džiaugiuosi, kad ji atgimė mano skaitiniuose. :)

2017 m. kovo 21 d., antradienis

J.K Rowling "Haris Poteris ir prakeiktas vaikas"


Mano įvertinimas: 3.5/5

Esu didelė Hario Poterio fanė. Užaugau su šitomis knygomis, dar ir dabar pamenu, kaip laukdavau paskutiniųjų dalių pasirodymo kaimelio bibliotekoje, kaip mama prašydavo bibliotekininkės, kad mums, mano broliui ir man, pirmiesiems duotų jas perskaityti. Haris Poteris man yra tradicija, nes neįsivaizduoju Kalėdų be visų filmo žiūrėjimo vėl ir vėl. Esu labai laiminga, kad dar vaikystėje spėjau įšokti į Hogvartso ekspreso traukinį ir pamilti taip puikiai sukurta magijos pasaulį. Natūralu, kad labai nustebau sužinojusi, kad po šitiek metų pasirodys nauja knyga. Negaliu pasakyti ar labai jos laukiau, bet turbūt HP gerbėjai negali jos neskaityti.

Siužetas: Haris ir jo šeima po 19 metų. Didžiausias dėmesys skiriamas Hario sūnui Albui, kuris nekaip sutaria su tėvu ir jaučiasi nesuprastas magijos pasaulyje. Kartu su Smirdžiaus sūnumi Skorpionu, jis neria į nuotykius.

Mano nuomonė: Buvo tikrai smagu ir gera grįžti į tą nepaprastą magijos pasaulį, vėl skaityti knygą apie Harį. Ir pati knygos siužeto linija man pasirodė įdomi, nes prieš imantis skaitymo kilo abejonių dėl to, kaip gi ir kokį čia blogį reikės nugalėti, kai Voldemortas jau seniausiai miręs. Bet viskas sudėliota ir Voldemorto tikrai yra. Na, bet ties šituo mano pagyrimai ir baigiasi. Vis gi, esu tokios pačios nuomonės, kokios buvau dar tik sužinojus, kad bus nauja knyga, manau, kad viskas tik dėl pinigų, puikios nišos pasipelnymui, nes gi, kad ir koks fanas esi, vis tiek pirksi ir skaitysi. Nepatiko man pjesės forma, skaičiau greit, neįsijausdama. Knygoje pagrindinis dėmesys skiriamas tarpusavio santykiams ir jausmams, o magijos pasaulis toks lyg nustumtas kažkur į šalį. Tikrai ne tas, kas buvo, toli gražu, bet turbūt ir nereikia tikėtis, kad būtų pakartotai tai, kas nepakartojama.

Rekomendacija: Rekomenduoju visiems Hario mylėtojams, kad ir nepatiks, nemanau, kad ramiai gyvensit, kol patys neperskaitysit. Ir tiems, kurie išvis nėra skaitę HP serijos, labai ją rekomenduoju. Žinau, kad mano būsimi vaikai šalia pasakų prieš miegą gaus ir dozę Hario Poterio.

2017 m. kovo 15 d., trečiadienis

Jan Moran "Vyndariai"


Mano įvertinimas: 3.5/5

Vienas malonumas dovanoti knygas, o po to ir pačiai jas perskaityti. Su "Vyndariais" lygiai tokia ir yra istorija. Susižavėjusi aprašymu, perskaičiusių žmonių nuomone, nusprendžiau, kad noriu ją padovanoti draugei ir žinoma, perskaityti pati. 

Siužetas: Knygoje persipina XXa. mamos ir dukros istorija. Prancūziško kraujo turinti Ava - puiki Kalifornijos vyndarė, viską pasiekusi savo rankomis ir sunkiu darbu išsikovojusi vietą vyndarystės pasaulyje, į kurį įsileidžiami tik vyrai. Be to, viena užauginusi dukrą - Katerina. Katerina, taip pat mylinti vyndarystės pasaulį ir mamą, tačiau turinti paslaptį - mažą dukrelę, su kurios tėvu būti negali. Knygoje viena po kitos ryškėja paslaptys, kurios arba sugriaus, arba suartins šių dvejų moterų pasaulius.

Mano nuomonė, jausmai: Knyga įtraukia jau nuo pačių pirmų puslapių, lengva, intriguojanti istorija, kurios lapus norisi versti vieną po kito. Viso romano metu išliko tas lengvumas ir smalsumas galvojant, kaip čia visas baigsis. Tai tikrų tikriausia lengvo turinio, atostogų knyga. Su tokia vienas malonumas gulėti ir kaitintis paplūdimio saulėje arba tiesiog, mano atveju, bandyti prisišaukti geresnius orus niūriomis dienomis, nes visa knyga pulsuote pulsuoja karščiu ir aistra. Atrodo taip ir norisi nusikelti į knygos puslapius, nes čia pasakojama apie Kalifornijos ir Italijos vynuogynus, vieną skaniausių vynų pasaulyje, siauras Paryžiaus gatveles, iš tolo kvepiančias kepyklėles, nepaprastus Luvrą ir Senos upę. Skaitant norisi susikrauti lagaminą ir su bilietu kišenėje aplankyti visas tas vietas, paskanauti Itališko vyno, prancūzišku kruasanų. O dar šiuose miestuose liepsnojanti meilė ir paslaptys. Gal tos visos paslaptys, bėdos ir nelaimės man buvo kiek per banalios, jei ne ta, tai kita užgriūva problema. Kartais tikrai norėjosi vartyti akis! Perskaitę, suprasite, ką turiu galvoje. Nepaisant to, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, maloniai praleidau laiką, todėl rekomenduoju ieškantiems lengvo savaitgalio romano. 

2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

Hermann Hesse "Stiklo karoliukų žaidimas"


Šią knygą skaičiau ištisus metus. Tai ilgiausiai uždelsta skaityti knyga. Vis pradėdavau - mesdavau, pradėdavau vėl ir po kurio laiko mesdavau. Kol nusprendžiau, kad gana, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Ir labai džiaugiuosi, kad užbaigiau, nes ši knyga man buvo lyg savęs išbandymas, lyg koks kopimas į kalno viršūnę, į kurią aš įkopiau ir dabar dalinuosi nuo jo matomu vaizdu.

Teko matyti, kad daugelis žmonių teigia, jog ši knyga yra skirta tik išprususiems, inteligentiškiems žmonėms, na, žodžiu, ne kiekvienam skaitytojui. Iš dalies su tuo galiu sutikti, nes pati knygos kalba išsiskiria iš kitų knygų. Ji sodri, įdomi, naudojami kitokie, retesni terminai. O ir pati istorija dvelkia giliu dvasios pasauliu, neišsemiamais žinių šaltiniais. Juk knygos pagrindinis veikėjas Jozefas Knechtas, dar mokydamasis mokykloje, yra pastebimas elito kolegijos ir į ją priimamas. Ten jis supažindinamas su kitu pasauliu, kur egzistuoja ir Stiklo karoliukų žaidimas. Knygoje matoma jo kelionė į save, jo susipažinimas su įvairiais žmonėmis, kurie formuoja jo požiūrį į aplinkinį pasaulį. Tik tas aplinkinis pasaulis apribotas Ordino sienų ir lyg dvasininkams, Ordino nariams nevalia nei gyventi pasaulietiško gyvenimo, nei kurti šeimas. Nepaisant viso to "mandro" knygos stiliaus, ji buvo lėta, knygoje nebuvo nieko staigaus, jokių impulsyvių sprendimų, jei kas ir daroma, tai viską apgalvojant, metų metus gvildenant tą mintį savyje. Todėl skaitant atrodo, kad viskas stovi vietoje. Taip pat, autorius beveik niekaip neužsimena apie aplinką už elito mokyklos, kolegijos ribų, skaitant net neaišku, kokiu laikotarpiu veiksmas vyksta, lyg ir įsivaizduoji labai senus, gal viduramžio laikus, bet visgi skaitai, kad važinėja mašinos. Tuo noriu pasakyti, kad visas dėmesys sukoncentruotas į žmogų, jo išgyvenimus, o ne į aplinką.  Pagrindinis veikėjas priminė Liudą Vasarį, abu knygų veikėjai suprato, kad jaučia trauką išoriniam pasauliui, esančiam už sienų, jaučia norą gyventi kitaip, su iššūkiais. 

Nors negaliu teigti, kad šią knygą supratau iki galo, man vis dar neaišku kokį vaidmenį knygoje vaidino Stiklo karoliukų žaidimas, ji man patiko. Ir, manau, kad kiekvienam verta ją perskaityti ir susidaryti asmeninę nuomonę. 


2017 m. vasario 17 d., penktadienis

Jane Austen "Nortangerio abatija"


Nors knygų lentynoje jau senokai guli "Puikybė ir prietarai", visgi savo pažintį su nuostabiąja ir romantiškąja Austen, pradedu nuo kitos, pirmosios, rašytojos knygos. O viskas dėl to, nes pastaroji yra išleista labai patogiu,"kišeniniu" formatu, kuris puikiai tilpo į bet kokį krepšį ir maloniai skaitėsi autobuse, keliaujant į paskaitas.

Knyga pasakoja apie Ketriną Morland, geraširdę, naivią ir patiklią septyniolikmetę, kuri su šeimos draugais išvyksta pailsėti į kurortinį Bato miestelį. Žinoma, miestelyje viskas kitaip nei gimtajame kaime. Čia visai kitokie žmonės ir veikla, todėl Ketrina sutinka ir pirmąją simpatiją ir pirmąją geriausią draugę. O perskaitytos knygos, padeda įsivaizduoti save, kaip heroję, kuri išgyvena ne tik saldžias meilės kančias, bet ir šiurpius įvykius.

Turiu pripažinti, kad tai labai įdomi, puikiai to meto tradicijas, manieras atskleidžianti knyga. Vos pradėjus skaityti, taip ir išnyra prieš akis visos damos su nuostabiomis suknelėmis, pasivaikščiojimai su draugėmis, susikibus parankėm ir arkliais traukiamos karietos. Tiesiog, sukurta labai romantiška, senovinė aplinka. Žinoma, kad Austen puikiai tai vaizdavo, nes romanas parašytas tikrai seniai - 1799 metais. Būtent tokios romano nuotaikos ir tikėjausi, lengvumo, romantikos, stiprių išgyvenimų. Šis romanas kurtas gotikiniu stiliumi, net labiau parodijuojant gotiškąjį romaną, todėl buvo ganėtinai sunku suprasi tokią, sakytum, paiką ir naivią pagrindinę veikėją, kurią norėjosi gerai papurti, kad apsižvalgytų ir pagaliau susiprotėtų, kas iš tiesų dedasi aplink. Bet, kadangi, tai toks autorės pasirinktas rašymo stilius, tenka susitaikyti ir keliauti knygos puslapiais toliau. O toliau, pilna visko: nuotykių, širdies neramumų, gėdos, pažeminimo, bet tuo pačiu ir meilės, atsidavimo, ryžto kovoti dėl savo laimės.
Tikrai, labai puiki klasika, labai moteriška ir lengva. Rekomenduoju! O pati nekantrauju perskaityti "Puikybė ir prietarai", tikiu, bus dar geriau.

2017 m. sausio 24 d., antradienis

Jo Nesbø "Vaiduoklis"

Antras detektyvas šiais metais. Kaip ir prieš tai skaitytas, šis taip pat labai puikus. Tik, tai jau 9 serijos knyga, kai, tuo tarpu, mano perskaitytuose puikuojasi tik dvi šios serijos knygos. Ką aš noriu tuo pasakyti? Tikrai labai rekomenduoju, kaip ir Tess Gerritsen knygas, taip ir šias - skaityti iš eilės, nes yra tokių faktų, kurie bus žinomi, tik, jei skaitėte viską nuo pradžių. Bet ir vėl, aš skaitau nenuosekliai ir vis tiek mėgaujuosi siužetu, todėl, jei galimybių nėra, o skaityti Nesbo norisi - pirmyn.

Knygoje Haris Hūlė (pagrindinis knygos veikėjas, policininkas) po kelerių metų grįžta į Oslą, bet ne be priežasties.  Žmogžudyste kaltinamas policininkui artimas žmogus, buvusios mylimosios Rakelės sūnus Olegas. Haris įsitikinęs, kad už viso to slypi kažkas daugiau ir, žinoma, bando visą tai išsiaiškinti. Atskleidžiant vis daugiau detalių, atsiveria platus nuodėmių liūnas, kuriame sukasi įtakingi asmenys, išdavystės, pinigai ir narkotikai.

Net nežinau ar verta čia labai apie Harį Hūlę išsiplėsti. Kam teko skaityti, tai puikiai supras, kad šis romanas taip pat labai geras, įtemptas ir nenuspėjamas, kaip ir kitos serijos knygos. Palyginus su Gerritsen, Nesbo kuria tokius vyriškesnius, suktesnius, paprastesnius, bet ne ką mažiau įdomius detektyvus. Atrodo, ko gi daugiau reikia detektyviniam romanui, jei ne įtempto siužeto, nenuspėjamumo ir skaitytojo įtraukimo? Jei jau kartu su pagrindiniu veikėju ieškai tikrojo kaltininko ir spėlioji, kas čia galėtų būti, tada jau knyga tikrai labai gera. O šiai aš jokių minusų neturiu.
Todėl stipriai rekomenduoju šį rašytoją ir jo knygas. Jei toks žanras prie širdies, tikrai nenusivilsite.

2017 m. sausio 14 d., šeštadienis

Ruta Sepetys "Druska jūrai"

Nors labai nesiveržiau skaityti šios knygos, vis gi nutariau, kad turiu perskaityti kūrinį, kuris laimėjo "2016 Goodreads choice awards" geriausios paauglių knygos rinkimuose. Be to, esu skaičiusi ir turiu pirmąją autorės knygą - "Tarp pilkų debesų".

Pirmiausia, apie siužetą. Karo metai, badas, mirtys, slapstymaisi ir būrelio žmonių kelionė į laivą, kuris gali saugiai nuplukdyti į Vokietiją ir apsaugoti nuo Rusijos vykdomų žiaurumų. Knygoje visai trumpučiuose, vos kelių puslapių skyriuose, pasakojami keturių jaunuolių gyvenimai. Joana - lietuvė, medicinos seselė, nepaprastai geros širdies ir visiems padedanti. Emilija - lenkė mergaitė, atskirta nuo tėčio ir besislapstanti miškuose, ją nuo Vokiečio kario išgelbsti Florianas. Florianas - prūsas, turintis begales paslapčių ir bėgantis nuo Vokietijos valdžios galvų. Alfredas - vokietis jaunuolis, tarnaujantis viename iš pabėgimo laivų, pavadintu "Wilhelm Gustloff", jis labiau už viską trokštą garbės, valdžios ir tarnauti fiureriu, nors yra tik įgulos pastumdėlis. Visų jaunuolių gyvenimai persipina vienas per kitą ir karo gniaužtuose jie visi sutinka savo lemtį.

O dabar mano mintys apie knygą. Minėjau, kad nesiveržiau jos skaityti. Taip yra todėl, nes nelabai likau sužavėta knyga "Tarp pilkų debesų". Žinau, kad labai labai daug žmonių mano, kad knyga yra puiki ir viena geriausių skaitytų, tačiau man per daug ji panaši į D. Grinkevičiūtės "Lietuviai prie Laptevų jūros", tiek panašių detalių, kad skaičiau ir galvojau, jog tai "copy paste" tik gal supaprastinta, pritaikyta paaugliams, kad būtų įdomu. Puikiai atsimenu, kaip mes šias dvi knygas lyginome lietuvių kalbos pamokoje ir tada supratau, kad gal per didelės liaupsės autorei, nieko naujo ir įspūdingo ji nesukūrė. Na, nieko, perskaičiau. Būtent dėl tos priežasties aš dvejojau dabar, o pradėjus skaityti jau maniau, kad dvejojau ne veltui. Labai sudėtingai aš "bičiuliavausi" su veikėjais, keturiais skirtingais jaunuoliais, kuriems pažinti skiriami vos keli sakiniai, tada jau kitas pasakotojas ir taip vis rateliu. Buvo neįdomu iki beveik 100 puslapių. Džiaugiuosi, kad po to šimto knygos nenumečiau į šalį, nes toliau tapo įdomiau ir likusią knygą baigiau per kelis prisėdimus. Matyt, prisitaikiau prie tokios pasakojimo manieros, pažinau veikėjus ir tapo daug lengviau. Kadangi, labai trumpučiai skyriai, knyga skaitėsi labai greit. Pasakojimo stiliumi knyga panaši į pirmąją autorės knygą, tas pasakojimas nesudėtingas ir net norėtųsi stipresnio, rimtesnio kūrinio, bet kadangi knyga labiau orientuota į paauglius, to sudėtingumo pilnai pakanka. Manau, jei man dabar būtų 13-15 metų, ši knyga būtų tapusi viena geriausių, nes tada dar tiek mažai tikrai gerų ir stiprių kūrinių buvau skaičiusi.
Ir paskutiniai pastebėjimai, tai būtent temos pasirinkimas. Autorė išveda Lietuvą į platųjį pasaulį, daug amerikiečių ir kitų pasaulio šalių skaitytojų sužino apie tokią mažą šalį, kaip Lietuva ir apie įvykius lydėjusius mūsų tautiečius karo metais. Ir šiaip, knygoje buvo tokių istorinių faktų apie kuriuos aš nieko nežinojau ir buvo vietų, kurios emocinėmis prasmėmis buvo labai skaudžios.
Taigi, jei trumpai, iš visų savo minčių galėčiau pasakyti tiek, kad knyga nors ir ne itin stiprus istorinis romanas, mane įtikino ir man patiko, užkabino širdies stygas ir aš su skausmu suvokiu, kad esu laiminga gyvendama dabar, turėdama visus brangius žmonės šalia ir neišgyvendama tokio siaubo, kokį patyrė to meto gyventojai. Knyga tikrai nebloga - 4/5. Ir ypač puiki paaugliams, kurie neturi užmiršti mūsų šalies praeities.

2017 m. sausio 9 d., pirmadienis

George Orwell "Gyvulių ūkis"


Bent kol kas, šiems metams turiu vieną tikslą, susijusį su skaitymu - perskaityti kuo daugiau klasikos kūrinių. Labai mėgstu klasiką, dažniausiai visomis knygomis lieku patenkinta ir jaučiu, kad dar yra labai daug puikių knygų, kurias privalau perskaityti. Na, o viena iš jų - "Gyvulių ūkis"

Knygoje pasakojama apie gyvulių ūkį, kuriame gyvenantys gyvūnai nusprendžia sukilti. Jie iš namų išvaro savo šeimininką ir patys pradeda vadovauti sau. Gyvuliai kalbasi, skaito knygas, mokosi abėcėlės ir rašyti, patys susitvarko su visais ūkio darbais. Vadovauti imasi kiaulės, kurios laikomos protingiausiomis tvarto gyventojomis, tačiau pradžioje nustatytos visiems vienodos taisyklės ir gyvulių lygybė, po kurio laiko - dingo. Pasirodo, "visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni".

Skamba lyg iš fantastikos srities ar bent mažų mažiausiai pasakos, taip? Keistoka, bet skaitant Orwell'ą , tai atrodo net visiškai natūralu. Jau ir prieš tai skaičiau autoriaus "1984-ieji", knyga man patiko savo savitu stiliumi ir visomis užslėptomis mintimis. Lygiai taip pat "Gyvulių ūkis" man patiko savo užslėptomis mintimis, susijusiomis su sovietų sąjunga, to meto tvarka (knyga aktuali ir šiandienos visuomenėje). Viskas labai tikroviškai su ironija pavaizduota per naminius tvarto gyventojus. Mano skaityto leidimo knyga - vos 80 puslapių, bet jų pilnai pakako išvystyti visoms mintims, visai istorijai. Anksčiau minėjau, kad, jei perskaičius knygą viduje kyla diskusija, tada knygą vertinti galima puikiai, tad... 5/5. Ir labai rekomenduoju visiems, ypač klasikos, Orwell'o ir gerų knygų mėgėjams.

2017 m. sausio 1 d., sekmadienis

Tess Gerritsen "Mefisto klubas"

Jau buvau pasiilgusi Tess rašomų knygų stiliuko. To nenuspėjamo siužeto ir kraują stingdančių autopsijų. Būtent jos taip išskiria šiuos detektyvus iš kitų. O man, studijuojančiai medicinos srityje ir visada besižavėjusiai tais dalykais, tai papildomas pliusas knygai.  Dar puikiai prisimenu savo pažintį su "Chirurgu". Tai buvo pirmas ir, kol kas, vienintelis detektyvas taip stipriai mane sužavėjęs, vienintelis, kurio negalėjau padėti į šalį, neperskaičiusi jo tą pačią lietingą popietę. "Mefisto klubas" irgi neatsilieka.

Šiame detektyve, kaip ir kitose šios serijos knygose, netrūksta paslaptingų žmogžudysčių, kurias žingsnelis po žingsnelio narplioja detektyvė Džeinė Ricoli su daktarės Moros Ailz pagalba. Tik šioje knygoje žmogžudystės siejamos su satanistinėmis apeigomis ir nežemišku blogiu. Knygoje kalbama apie demonus ir apsėstuosius, apie blogį, kurio garsiai neminim, bet jaučiame vaikštant tarp mūsų.

Perskaičius tikrai buvau patenkinta, na, puikus, įdomus detektyvas. Tas, kas skaito Tess Gerristsen romanus, puikiai žino, kad galima paimti bet kurį autorės romaną ir jis tikrai bus puikus, net, jei kuris ir bus šiek tiek blogesnis, visumoje visi autorės romanai yra geri. Juos lengva skaityti, įdomu sekti siužetą, spėlioti, kas yra žudikas ir gale suvokti, kad nė velnio neatspėjai. Nežinau ar dar kažko galima norėti iš knygos. Dar viena šių romanų savybė, kuri mane visada žavi, tai žinių teikimas skaitytojui, nežinau, kaip tiksliau tai pavadinti. Autorės knygose skaitytojas ne tik kartu su veikėjais medžioja žudiką ir ieško kabliukų jam išaiškinti,bet taip pat ir gauna informacijos apie įvairius terminus, istorijas, kurios minimos siužete. Kaip antai, šioje knygoje sužinojau apie Enocho knygą, mitus gyvavusius dar prieš Kristų ir net apie paprastus dalykus, tokius, kaip dažai, panašūs į kraują, naudotus žudiko. Pažvelgus iš kitos pusės, tai labai puiku, kai ne tik knygą perskaitai, bet ir kažką naujo sužinai ir pleti savo akiratį. Žinoma, ne viskas nuo a iki z man patiko knygoje, pasirodė, kad ne viskas sudėliota į vietas, kad dar trūksta tų taškų ant i. Tačiau, tai ne paskutinė serijos knyga, todėl, manau, kad kitoje dalyje man kilę klausimai bus atsakyti. Ir labai rekomenduoju skaityti serijos knygas iš eilės, aš tai darau padrikai, todėl vietomis kilo neaiškumų, nes knygos tarpusavyje siejasi. O šiaip, 5/5, žinoma.