Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru"

Mano įvertinimas: 5/5

Informacija apie šią knygą vis traukė akį - skaičiau puikius atsiliepimus, kurie paskatino ir mane įsigyti šią knygą. Ir tai dar viena, puiki knyga, kuriai ne gaila nei vieno išleisto cento.

Knygoje pasakojama apie septyniolikto amžiaus Olandiją. Pagrindinė veikėja Grėtė priversta eiti dirbti kambarine, tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimyną - mamą, regą praradusi tėvą, jaunesniąją sesę ir besimokanti brolį. Grėtė gauna darbą tapytojo Vermerio namuose, kur susipažįsta su taip ja žavinčio meno pasaulio paslaptimis, o ir pati tampa jo dalimi. Knygoje pasakojamas garsiojo paveikslo "Mergina su perlo auskaru" atsiradimas (nors teko apie paveikslą skaityti internete ir ten paveikslo atsiradimas yra kiek kitoks).

Pirmiausia, reikėtų pradėti nuo to, kas labiausiai mane žavi šioje knygoje - tai būtent istorijos vieta ir laikas. Septyniolikto amžiaus Olandija..ach, net atsidūstu pagalvojus, kaip norėčiau kelioms akimirkos nusikelti į šį laikotarpį, kur klestėjo menas, moterys vaikščiojo apsivilkusios sukneles ir visa žmonių buitis buvo dar nepaliesta technologijų. Visada knygos, kurios mane nukelia į senus laikus, jau gauna ne menką pliusą. O šioje knygoje dar nukelia taip įtaigiai, kad tampa labai nesunku viską pačiam įsivaizduoti.

Antra, pati istorija nepaprastai įdomi, atskleidžianti to meto skirtingų visuomenės sluoksnių žmonių buitį, gyvenimą, bendravimą. Nuo pat pradžių skaitant, jaučiamas kažkoks virš galvų susikaupęs nerimo ir blogumo debesis, kuris vis tvenkiasi ir tvenkiasi virš Vermerio šeimos namų ir ypatingai virš Grėtės galvos. Kūrinyje tarp veikėjų susimaišęs tiek nerimas, pavydas, aistra, meilė, troškimai, apatiškumas, pagundos. Istorija pasakojama su intrigos prieskoniu, kuris atskleidžiamas tik po truputį, todėl skaitant nesinori knygos dėti į šalį.

Tiek knygos kalba, tiek pati istorija man be galo įdomi, žavinga ir turiu pripažinti, kad net pamokanti, nes parodo skirtingus žmonių charakterius, polėkius, kuriuos verta vėliau apmąstyti. Man patiko ir tai, kad knyga skaitėsi taip greitai ir lengvai, nevargino savo turiniu.

Rekomenduoju šią knygą visiems dar neskaičiusiems, o ypatingai žmonėms, kuriuos žavi menas, geros ir įdomios istorijos bei klasikos kūriniai.

P.S O aš būtinai artimiausiu metu žiūrėsiu pagal šią knygą pastatytą filmą.

Vanessa Diffenbaugh "Pakelti dangų"

Mano įvertinimas: 3,5/5

Šis skaitinys buvo visai neplanuotas, nuėjus į biblioteką, pasižvalgyti į naujai gautas knygas, neradau nieko itin trokštamo, o be to, dar namuose turėjau bibliotekos knygų, todėl nusprendžiau nieko neimti. Betgi ar taip būna mums, skaitytojai? :D Knygą pasiėmė mama, o skaitau vis dėl to aš.

Knygoje pasakojama apie jauną mama Lėtę, kuri turi du vaikus - penkiolikmetį Aleksą ir šešiametę Luną. Juos užauginti padėjo Lėtės tėvai, tačiau vieną dieną jie išvykstą į gimtąją Meksiką ir Lėtė lieka viena su vaikais, kurių beveik nepažįsta, nežino kaip su jais bendrauti ir kaip tvarkytis buityje. Todėl Lėtė turi išmokti būti mama savo vaikams, išmokti susitvarkyti ne tik su esamomis, bet ir būsimomis problemomis.

Nesitikėjau iš knygos daug, teko skaityti pirmąją autorės knygą "Gėlių kalba", kuri labiausiai sužavėjo būtent gėlių reikšmėmis (dar ir dabar galvoju, kad kurdama savo vestuvinę puokštę vadovausiuosi šia knyga), o ne pačia istorija. Todėl ir iš šios nesitikėjau kažko labai nepaprasto. Ir kartais tikrai labai gerai nieko iš knygos nesitikėti, nes tada net ir mažiausia prasmė, paslėpta tarp eilučių, tampa ypatinga ir knyga jau tampa ne bet kuo.

Nesitikėjau nieko, bet gavau tikrai labai romantiška, gyvenimiška, jausminga istoriją, kuri skaitėsi be galo lengvai ir gana įdomiai. Knygoje gvildenama ne viena rimta tema, tarp jų - tėvų ir vaikų santykiai, patyčios mokykloje, imigracijos problemos, paauglių meilė. Tad pasisemti naujų minčių tolimesniems pamąstymams tikrai yra iš ko.

Įvykių šioje knygoje su kaupu, skyrius po skyriaus vis kažkas netikėto, apie visus tuos įvykius, nepasakosiu, po to bus visai neįdomu skaityti patiems. Bet ką aš tuo noriu pasakyti? Man tų įvykių buvo per daug. Esu mėgėja, kad veiksmo mažiau, bet tada visi taškai sudėlioti į vietas, nenutrūksta niekur galai ir visi veikėjai iki galo atlieka savo funkcijas, o kai visko tiek daug, labai natūralu, kad kažkas atrodo nesutampa, kažko trūksta. Tai tikrai ne rimtos literatūros kūrinys, kuris įstrigs ilgam ar pakeis jūsų gyvenimą, labiau knyga poilsiui tarp rimtos literatūros skaitymo.

Rekomenduoju žmonėms ieškantiems lengvo siužeto romano atostogoms, kuris persiskaitytų greit ir neapkrautų savo turiniu. Taip pat ši knyga kažkuo man priminė Santa Montefiore rašymo stilių (nors vėlgi, galiu lyginti tik su viena jos knyga, kurią skaičiau), todėl jos gerbėjams rekomenduočiau pabandyti ir šią autorę, o gal taip pat patiks.

Hannah Kent "Paskutinės apeigos"

Mano įvertinimas: 5/5

Šios knygos norėjau labai. Pamačiusi tiek daug puikių atsiliepimų internete, nusprendžiau, kad ji tikrai turi atsidurti mano perskaitytų knygų sąraše. Ieškojau bibliotekoje - neradau, bet negalėjau nustoti galvoti apie ją. O kartą užsukus su draugu į knygyną ir jam liepus išsirinkti knygą, net nedvejodama čiupau šią ir tai buvo puikus pirkinys.

Knygos veiksmas vyksta atšiaurioje Islandijoje, 1829 metais. Religinga šiaurės slėnio šeima yra įpareigojama globoti mirties bausme nuteista Agnes Magnusdotir už jos atlikta nusikaltimą. Šeimyna nėra tuo patenkinta, bet trauktis nėra kur, tai jų pareiga. Taigi, paskutiniuosius gyvenimo mėnesius šalia Agnes yra toji šeimyna ir jos pasirinktas dvasininkas, kuris turi ją paruošti susitikimui su mirtimi (jei išvis galima tam pasiruošti). Knygoje pasakojamas ne tik dabartinis Agnes gyvenimas, aplinkinių smerkimas, mirties bausmės laukimas, bet šalia ji pasakoja ir savo ankstesnio gyvenimo istoriją, apie vaikystę, meilę ir mirtį.

Galiu tik prisidėti prie visų tų liaupsių, kurių jau teko nemažai prisiskaityti. Tai tikrai nepaprastai įdomi, tragiška ir niūri knyga, bet savyje turinti kažkokios šviesos, kurią sunku, bet įmanoma pamatyti. Pradėti noriu nuo to, kad aš dažniausiai neperku naujai išleistų knygų, nes bijau, kad prašausiu ir nusipirksiu tai, kas nepatiks, o pinigai bus išleisti veltui. Dėl tos priežasties, mano lentynoje daugiausiai klasikos kūrinių arba prieš porą metų išleistų ir daugeliui patikusių knygų. Bet galiu patikinti, kad ši knyga yra absoliučiai verta tiek sumos, tiek vietos asmeninėje knygų lentynoje. Ji įtraukianti nuo pirmų puslapių, gyva ir graži knygos kalba, įdomi tema ir net, sakyčiau, su įtampos prieskoniu, kuris neleidžia knygos padėti į šalį nei minutei. Labai lengva skaityti šį kūrinį, puslapiai verčiasi vienas po kito, todėl knyga tiesiog praryjama, nes tokia gera. :) Kiekvienas veikėjas atskirai įdomus ir išpildytas, kiekvienas su savo nuomone, savotiškais charakteriais, kurie atsiskleidžia keliaujant knygos puslapiais. Ir turbūt neįmanoma nesižavėti ar nesijaudinti dėl pagrindinės veikėjos Agnes, kuri turi gyventi su mintimi, kad greit išeis iš šio pasaulio. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo stipri ir šalta moteris, bet viduje ji trapi ir pažeidžiama.
Didžiulis pliusas ir tai, kad knyga paremta tikrais įvykiais, kuriuos autorė aprašė nagrinėdama jau parašytas su tai susijusias knygas ir straipsnius bei bendraudama su to krašto žmonėmis. O kai kuriose vietose, autorė pasitelkia ir savo pačios fantaziją ir aprašo įvykius, kurie buvo tikėtini.

Rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju, visiems, kurie dar liko neskaitę šio kūrinio! Ieškantiems gero, įdomaus, naujo romano. Mėgstantiems įtemptas, rimtas, bet ne nuobodžias knygas. O aš labai džiaugiuosi šiuo pirkiniu ir maloniu skaitymu.

Saira Shah "Virtuvė be pelių"

Mano įvertinimas: 2/5

Prieš imantis šios knygos skaitymo, nieko apie ją nežinojau. Teko tik matyti kelias kitų skaitytojų nuotraukas instagram programėlėje, bet nieko daugiau. Bibliotekoje radus šią knygą susidomėjau jos turiniu, o paskaičius likau jau visiškai sudominta ir žinoma ji parkeliavo kartu su kitomis knygomis į namus.

Knygos tema tikrai įdomi, bent jau man anksčiau niekur kitur neskaityta, dėl to prie skaitymo prisidėjo smalsumas ir noras žinoti kažką daugiau apie neįgalaus vaiko gimimą, tėvų susitaikymą ir psichologinius išgyvenimus. Ana ir Tobijas laiminga pora, svajojanti apie vaikelio gimimą, persikraustymą į Provansą ir tiesiog tobulą šeimos gyvenimą Prancūzijoje. Tačiau šią idilę ir svajones sugriauna Anos ir Tobijaus pirmagimė Frėja, kuri tik gimus paaiškėja yra neįgali. Šis mergytės neįgalumas labai stiprus, neišsivysčiusi dalis smegenų, dėl to mergytė nesivystys kaip normalūs vaikai, didžiąją dalį gyvenimo praleis lovoje ir turbūt dėl dažnų priepuolių, nesivystančių refleksų ilgai negyvens. Ši žinia skaudžiai paliečią poros gyvenimą, jie patys negali suprasti ar myli tą mažą, gyvenimo nuskriaustą mergytę, nes juos kausto didžiulė baimė. Nepaisant to, pora įgyvendiną savo norą išvykti iš Londono į Prancūziją, tik, deja, visai ne į Provansą, o į tikrą kalnuotą užkampį, kur ligoninė tik už dviejų valandų kelio automobiliu, į didžiulius senovinius namus, kuriems reikia remonto, o virtuvėje laksto pelės!

Turiu pripažinti, kad tai gana negatyvi knyga, ne vien tik dėl mergaitės neįgalumo, bet ir dėl pačio veikėjų mąstymo, gyvenimo su šia problema. Man atrodo natūralu, kad ir koks vaikas bebūtų mamos juos jaučia geriausiai ir myli labiausiai, juk devynis mėnesius nešiojo po savo širdimi. Buvo keista ir neskanu skaityti, kai Ana savo dukrelę priepuolio metu tiesiog palikdavo vieną, nes jai būdavo per sunku tai matyti, kaip vis galvodavo apie tai, kad geriau mergaitė išvis nebūtų gimusi ir kad geriau būtų ją atiduoti į kokius globos namus. Suprantu, tai natūralu, visokių minčių kyla, o dar tokioje situacijoje, tačiau Ana tai džiaugėsi mergyte, stebėjo kiekvieną jos naują pokytį, prisiglaudusi kartodavo, kad niekad nepaliks, tai vėl norėdavo viską mesti, palikti ją ir išeiti. Tuo tarpu, Tobijas, bijodamas per daug prisirišti prie mergytės, visiškai atsiribojo nuo bet kokios jos priežiūros ir nuo visų ūkinių darbų. Todėl knygoje daug pykčių, tarpusavio nesutarimų.

Be to, iš knygos aš tikėjausi šiek tiek ko kito. Maniau, kad ji bus labiau nukreipta į tėvų psichologiją, kaip jie tvarkysis su šia žinia, kaip prisitaikys prie kardinaliai pasikeitusio gyvenimo. Gavau ne visai tai, nes knygoje labai daug įvykių, o Frėja šalia atrodo tik kaip dar vienas nežymus, bet visiems labai skaudus reikalas. Pirmiausia Frėjos gimimas, tada persikraustymas, griūvantys naujieji namai, pelės, kurių neįmanoma išnaikinti, keista namo prižiūrėtoja Lizė, Tobijaus užimtumas, derliaus sezonas, kur dar kokie penki kiti veikėjai ir iš seno pusiau dienoraščio, pusiau receptų knygos aiškėjantis seniai mirusi namo gyventojos Rozos likimas.. Buvo per daug ir jau atrodė skaitai apie visus, bet ne apie pačią esmę.

Knyga ne iš pačių gerųjų, nesigailiu, kad skaičiau, bet nieko nebūčiau praradusi, jei būčiau ir neskaičiusi. Rekomenduoti galiu tiems, kurie mėgsta tokio tipo knygas, kuriose pagrindinės temos susijusios su skaudžiais išgyvenimais, bet pridursiu, kad stipresnius veikėju jausmus ir psichologinius išgyvenimus gausit skaitydami kokią J.Picoult.