2017 m. birželio 19 d., pirmadienis

Vanessa Diffenbaugh "Pakelti dangų"


Mano įvertinimas: 3,5/5

Šis skaitinys buvo visai neplanuotas, nuėjus į biblioteką, pasižvalgyti į naujai gautas knygas, neradau nieko itin trokštamo, o be to, dar namuose turėjau bibliotekos knygų, todėl nusprendžiau nieko neimti. Betgi ar taip būna mums, skaitytojai? :D Knygą pasiėmė mama, o skaitau vis dėl to aš.

Knygoje pasakojama apie jauną mama Lėtę, kuri turi du vaikus - penkiolikmetį Aleksą ir šešiametę Luną. Juos užauginti padėjo Lėtės tėvai, tačiau vieną dieną jie išvykstą į gimtąją Meksiką ir Lėtė lieka viena su vaikais, kurių beveik nepažįsta, nežino kaip su jais bendrauti ir kaip tvarkytis buityje. Todėl Lėtė turi išmokti būti mama savo vaikams, išmokti susitvarkyti ne tik su esamomis, bet ir būsimomis problemomis.

Nesitikėjau iš knygos daug, teko skaityti pirmąją autorės knygą "Gėlių kalba", kuri labiausiai sužavėjo būtent gėlių reikšmėmis (dar ir dabar galvoju, kad kurdama savo vestuvinę puokštę vadovausiuosi šia knyga), o ne pačia istorija. Todėl ir iš šios nesitikėjau kažko labai nepaprasto. Ir kartais tikrai labai gerai nieko iš knygos nesitikėti, nes tada net ir mažiausia prasmė, paslėpta tarp eilučių, tampa ypatinga ir knyga jau tampa ne bet kuo.

Nesitikėjau nieko, bet gavau tikrai labai romantiška, gyvenimiška, jausminga istoriją, kuri skaitėsi be galo lengvai ir gana įdomiai. Knygoje gvildenama ne viena rimta tema, tarp jų - tėvų ir vaikų santykiai, patyčios mokykloje, imigracijos problemos, paauglių meilė. Tad pasisemti naujų minčių tolimesniems pamąstymams tikrai yra iš ko.

Įvykių šioje knygoje su kaupu, skyrius po skyriaus vis kažkas netikėto, apie visus tuos įvykius, nepasakosiu, po to bus visai neįdomu skaityti patiems. Bet ką aš tuo noriu pasakyti? Man tų įvykių buvo per daug. Esu mėgėja, kad veiksmo mažiau, bet tada visi taškai sudėlioti į vietas, nenutrūksta niekur galai ir visi veikėjai iki galo atlieka savo funkcijas, o kai visko tiek daug, labai natūralu, kad kažkas atrodo nesutampa, kažko trūksta. Tai tikrai ne rimtos literatūros kūrinys, kuris įstrigs ilgam ar pakeis jūsų gyvenimą, labiau knyga poilsiui tarp rimtos literatūros skaitymo.

Rekomenduoju žmonėms ieškantiems lengvo siužeto romano atostogoms, kuris persiskaitytų greit ir neapkrautų savo turiniu. Taip pat ši knyga kažkuo man priminė Santa Montefiore rašymo stilių (nors vėlgi, galiu lyginti tik su viena jos knyga, kurią skaičiau), todėl jos gerbėjams rekomenduočiau pabandyti ir šią autorę, o gal taip pat patiks.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą