2018 m. vasario 28 d., trečiadienis

Jodi Picoult "Kelias namo"


Šią knygą bibliotekoje pasiėmiau visai atsitiktinai, tuo metu pagalvojau, kad noriu kažko nesudėtingo, greitai susiskaitančio, bet kad nebūtų ir visai banali istorija. O Jodi Picoult rašo knygas tikrai skaudžiomis ir įdomiomis temomis, kurios nei vieno skaitytojo nepalieka abejingo. Tai trečioji mano perskaityta šios autorės knyga. Neskaitau jų dažnai, nejaučiu būtinybės ir didžiulio užsidegimo perskaityti visus autorės kūrinius, bet, turiu pripažinti, kad ir šis trečias kartas manęs nenuvylė.

Knygos dėmesio centre Zoja, kurios didžiausias troškimas susilaukti vaikelio, tačiau visos svajonės dūžtą į šipulius, kai moteris niekaip negali pastoti, o metai bėga. Su vyru Maksu ji kreipiasi į vaisingumo centrą, kurio pagalba Zoja pagaliau nėščia, tačiau viskas baigiasi vaisiaus žūtimi. Nebegalėdamas pakęsti savo ir žmonos kančių Maksas nusprendžia viską užbaigti ir paprašo skyrybų. Zojai tai nelengvas periodas, bet šalia jos visai atsitiktinai atsiduria Vanesa, kuri neslepia, kad yra kitos orientacijos. Tarp moterų užsimezga nepaprasta draugystė ir daugiau nei tik tai. Moterys nusprendžia, kad norėtų kartu susilaukti vaikelio, tam puikiai tiktų apvaisinti kiaušinėliai, kurie taip ir liko nevaisingumo klinikoje. Tačiau buvęs Zojos vyras tam prieštarauja, tokiam jo sprendimui įtakos turi ne tiek jo nuomonė (nes jis pats tėvu būti nenori), kiek aplinkinių įtaka. Užverda rimta kova.

Kaip jau minėjau ir daugelis žino - Jodi Picoult savo knygose nagrinėja įvairias aktualias ir aštrias temas, apie, kurias kalbėti tikrai reikia ir su kuriomis susidurti galime kiekvienas. Šios knygos viena pagrindinių temų - santykiai tarp tos pačios lyties atstovų. Ir tokią knygą skaičiau pirmą kartą..Tikrai skaudi ir sudėtinga tema žinant didelės dalies visuomenės požiūrį į tai. Aš asmeniškai nesmerkiu tokių santykių ir nemanau, kad išvis kas nors gali juos smerkti, jei niekada su tuo nesusidūrė. Man labai gaila, kad yra žmonių, kurie nieko apie tai nesuvokdami, homoseksualius žmones gali vadinti išsigimėliais, kaltinti juos iškrypimais ir dar baisesniais dalykais. Man tikrai labai labai gaila..Nes pasaulyje yra tik dviejų tipų žmonės - geri ir blogi, o rasė, lytis, santykiai ir kiti dalykai yra ne tai, kas viską nusprendžia. Skaudu yra tai, kad tokiems žmonėms visas gyvenimas yra kančia, tu turi pirmiausia susitaikyti su savimi, suvokti, kad nesi "normalus", nors jei ir be galo norėtum tokiu būti, vėliau seka prisipažinimas artimiesiems, jų reakcija į tai. O toliau - visas gyvenimas bandant prisitaikyti, nesijaučiant patogiai ir gerai. Jau nekalbu apie patyčias ir smerkiama aplinkinių nuomonę. Pažiūrėkit šį video: https://www.youtube.com/watch?v=nQgEDkj0AII  visada susigraudinu jį žiūrėdama. Kiek drąsos reikėjo šiam vaikinukui, kad pasakytų tiesą ir jo mamos reakcija.. O, kad visi tėvai būtų tokie supratingi. Ir ne, aš nekalbu apie tuos, kurie žygiuoja gatvėmis ir afišuoja savo santykius, jų aš nesuprantu, nes kovoti prieš nusistovėjusį visuomenės požiūrį reikia kitaip. Ir ta kova turėtų prasidėti nuo tėvų, kurie savo vaikams skiepytų, tai, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę, o tuo labiau pasirinkimą ką mylėti.
Atsiprašau, bet turėjau pasisakyti.

Na, o dabar grįžkime prie knygos. Minėjau, kad tai ne vienintelė knygos tema. Ir tikrai, jų daug daugiau - nevaisingumas, vaiko praradimas, vyro ir moters santykiai, skyrybos, alkoholizmas, atsivertimas į Dievą. Ir tai dar tik dalis visko, ką galima įžvelgti skaitant. Ir turiu pripažinti, kad tų temų man buvo per daug. Atrodo, kad buvo visko prigrūsta, dėl ko nukentėjo knygos siužeto linija, nepakankamai dėmesio buvo skiriama tikrai svarbiems veikėjams. Be to, visai įdomi idėja - kiekvienas skyrius turi savo dainą, dainos specialiai sukurtos knygai ir jų galima paklausyti knygoje nurodytame internetiniame puslapyje. Tačiau man tai nepasiteisino, pirmus kelis kūrinius paklausiau, bet neužsikabinau ir nebetęsiau, o tik skaičiau.

Trumpai - tai knyga, kuri gal nėra literatūrine prasme labai vertinga, ji nėra geriausia, ką skaičiau, bet neneigsiu, kad Jodi Picoult rašo įdomiomis temomis, kurias norisi skaityti. Tad, kada nors jos dar tikrai imsiuosi ir Jums rekomenduoju pabandyti.

Mano įvertinimas:3/5.

2018 m. vasario 24 d., šeštadienis

Marina Stepnova "Lazario moterys"


Su kiekviena gera perskaityta knyga, darosi vis sunkiau surasti tokią, kuri nustebintų ir paliktų neišdildomą įspūdį. Tačiau, kai į rankas patenka tokios knygos, būna labai gera ir džiugu. Būtent tokia yra ši.

Marina Stepnova savo romane rašo apie Lazarį Lindtą, unikalaus proto žmogų ir tris jo gyvenimo moteris. Pirmoji - Marusia, Lindto mokytojo ir globėjo žmona, ją Lindtas pamilsta būdamas dar visai jaunas, bet ši meilė be atsako, nes Marusiai Lindtas, kaip vaikas, kurio pati negalėjo susilaukti. Marusia Lindtui tobulos moters, sugebančios sukurti jaukius ir gražius namus pavyzdys ir amžina draugė. Antroji, Galina Petrovna, kurią Lindtas pamilsta būdamas gerokai už ją vyresnis ir tinkantis jai į tėvus, todėl ši meilė vėl be atsako. Ir paskutinioji - Lindto anūkė Lidočka, paveldėjusi senelio genialumą., bet dėl to nesijaučianti laiminga.

Buvo toks malonumas skaityti šią knygą, lyg gardžiuočiausi skaniausiu patiekalu, kokį tik esu ragavusi. Rašymo stilius, kalba buvo kažkuo panašios į mano mylimą "Silva rerum", tie ilgi sakiniai, neįprasti palyginimai, taip puikiai įsipinantis į nepaprastą istoriją. Ir tikrai ji nepaprasta, išskirtinė, pasižyminti istoriniais faktais, padedančiais dar geriau įsijausti į pasakojamą istoriją. Vietomis šis kūrinys atrodo keistas, nesuprantamas, norisi pykti ant veikėjų, sunku suprasti kodėl jie taip elgiasi. Bet, man regis jau esu sakiusi, kad knyga, kuri sukelia emocijas, diskusiją skaitytojo mintyse yra išskirtinė ir įsimintina. Lygiai tokia ir ši - įsimintina. Tokia, kurios norisi savo bibliotekoje, nes kada nors norėtųsi vėl atsiversti ir ją skaityti.

Taip pat, viena knygos vieta sugraudino mane iki ašarų, kas taipogi daug ką pasako. Retai verkiu skaitydama, todėl, kai istoriją mane taip stipriai paliečia - nesusivaldau.

Didžiulės rekomendacijos šiam romanui, tikiu, kad dar ne vienam ši knyga suteiks tikrą skaitymo malonumą.

Mano įvertinimas:5/5.

2018 m. vasario 5 d., pirmadienis

Maja Lunde "Bičių istorija"


Pasirodžius šiai knygai, daugelis skaitytojų socialiniuose tinkluose ja labai susidomėjo. Nežinau kodėl, bet didelė dalis norėjo ją perskaityti, įsigyti arba sužinoti kokia yra nuomonė žmonių, jau spėjusių tai padaryti. Tačiau atsiliepimų apie šį romaną skaityti teko mažai. Ar toks staigus ir didelis susidomėjimas knyga taip pat staiga ir išnyko?

Mane pačią ši knyga traukė dėl bičių. Man tai nepaprasti sutvėrimai - gražūs, paslaptingi ir protingi. Toks mažytis padarėlis darantis tiek daug. Jau ir anksčiau skaičiau kelias knygas susijusias su bitėmis - "Paslaptingas bičių gyvenimas", "Bitininko duktė". Be to, pieva su aviliais, malonus dūzgimas ir medus man verti kažko nepaprasto. Na, kol kas tiek apie mano simpatijas bitėms, daugiau apie pačią istoriją.

Knygoje pasakojami trijų skirtingų laikotarpių įvykiai. 1852 m., Anglija, mokslininkas Viljamas skendi neviltyje, jaunystėje taip siekta karjera senokai buvo pamiršta dėl kasdieninių rūpesčių buityje, kurių netrūko po santuokos ir gausaus būrio vaikų gimimo. Padėti išsikapstyti iš depresijos gali tik jo mintyse gimusi ir nurimti neleidžianti idėja - sukurti visiškai naujo tipo bičių avilį. Kitas laikotarpis - 2007 m., JAV, bitininkas Džordžas puoselėja ekologišką bitininkystę ir visas savo jėgas skiria ūkiui, tačiau nusistovėjusią gyvenimo tvarką sujaukia netikėtai visame žemyne pradėjusios nykti bitės. Ir paskutinė pasakotoja - Tao, gyvenanti Kinijoje, 2098 metais, pasaulyje, kuriame nebėra bičių, žmonės patys turi apdulkinti žiedus rankomis, egzistuoja badas ir grėsmė žmonijos išnykimui.

Trys skirtingi laikotarpiai, žemynai ir žmonės, bet tai nė trupučio netrukdo skaityti arba įsijausti į knygą. Pradžia gal ir buvo kiek trikdanti, bet užteko poros skyrių, kad  įsivažiuočiau. Kas man patiko šioje knygoje? Pirmiausia, žinoma, bitės. Sužinojau daug naujų faktų apie jas, ko anksčiau tikrai nežinojau. Knyga net padėjo suprasti, kokie iš tikrųjų svarbūs šie vabzdžiai mūsų ekosistemai. Ar kada susimąstėte, kas būtų, jei nebeliktų bičių? Kas apdulkintų visus augalus? Be jų išnyktų didelė dalis augmenijos. Šias tris istorijas būtent ir jungia bitės, tačiau ir atskirai šių trijų veikėjų pasakojimai yra labai įdomus ir pamokantis. Apie praradimus - artimo žmogaus ir dvasios praradimus, kuriuos būtina įveikti ir gyventi toliau. Apie šias tris istorijas nenoriu nieko daugiau išduoti, galiu pasakyti tik tiek, kad jos visos kuo toliau skaitant darosi vis įdomesnės, visiškai nesudėtinga šokinėti nuo vieno skyriaus prie kito, neužsimiršta nei vardai, nei įvykiai. Tikrai labai įdomiai ir gerai parašyta istorija, kurią rekomenduoju. Sekantys žodžiai neturėtų nuskambėti, kaip knygos minusas, tiesiog, noriu paaiškinti, kodėl įvertinimas ne 5, o 4. Knyga tikrai labai gera ir visa kita, bet nebuvo kažkokio VAU, ar tokio gilaus susimąstymo, kai užbaigiau knygą. Ši knyga nėra tai, kas sukrėtė ar palietė mane, bet nepaisant to, tai tikrai puiki knyga laiko praleidimui, kai nesinori kažko sudėtingo, bet taip pat, nesinori švaistyti laiko paikai ir neįdomiai knygai.